Draugystė veža
Tai laida apie ribų plėtimą, svajonių siekimą ir jų išsipildymą. Laida žmonėms, nesusidūrusiems su negalia, parodanti, kad kiekvienas turime svajones ir galime jas išpildyti, net jeigu iš pirmo žvilgsnio tai atrodytų neįmanoma. Laidoje susitiks ir savo asmenine patirtimi bei išgyvenimais dalinsis fizinius ir emocinius sunkumus patyrę ar įgiję, su jais susigyvenę ir drąsiai gyvenantys, svajonių išsipildymo siekiantys ir savo pavyzdžiu motyvuojantys aplinkinius pašnekovai su negalia. Laida transliuojama šeštadieniais 14.30 val.
Paralimpinės pamokos: daugiau nei sportas
2026-06-13 13:29
Tėvo istorija: tarp nuolatinio streso ir tėvo meilės
2026-06-06 13:29
Kieno planuose esi tu? Baimė, pasirengimas ir žmogus šalia
2026-05-30 13:30
Niekada nesakykite sergančiam žmogui „viskas bus gerai“
2026-05-23 13:30
Kęstutis Kaupas: „Anksčiau sau neleisdavau jokio jautrumo“
2026-05-16 13:29
„Viskas prasidėjo nuo nemigos“: Vesta pasidalijo pogimdyminės depresijos patirtimi
2026-05-09 13:27
Apie motinystę, netelpančią į jokius standartus
2026-05-02 13:30
Toma Razmislavičiūtė: „Kaip man susigrąžinti savo karūną?“
2026-04-25 13:30
Vienos istorijos galia: kaip knygos keičia mūsų požiūrį
2026-04-18 13:30
Bipolinis sutrikimas: kas atsiveria už diagnozės?
2026-04-11 13:30
Draugystė veža. Oliona ir Olegas Golovatenko: Lipome į automobilį žinodami, kad evakuacinius automobilius apšaudo ir kelyje stovi daug jų, su negyvais kūnais
Ukrainiečių žurnalistų šeima, auginanti neįgalų sūnų, ištrūkę iš Černihivo, šiuo metu glaudžiasi Vilniuje. Laidoje Oliona ir Olegas Golovatenko pasakoja, ką jiems teko išgyventi nuo pirmosios karo dienos, stengiantis tiesiog išlikti ir išsaugoti savo ypatingą sūnelį.
„Mes pastoviai kažko bijojome. Pradžioje - bijojome, kad prasidės karas, karas prasidėjo. Po to aš bijojau, o viešpatie, kaip gyventi po žeme – gyvenome po žeme. Po to aš bijojau, o kaip gyventi be elektros ir šviesos – greitai po miesto infrastruktūros apšaudymo, dingo šviesa. Taip, tai buvo labai baisu. Tamsa po žeme… Tai labai slėgė. Pradžioje naudojamės žibintuvėliais. Tačiau baiginėjosi žibintuvėlių baterijos, o pakrauti nebuvo kur. Po to mes pradėjome deginti žvakes, tačiau žvakių liepsna mažina deguonies kiekį, stengėmės kuo mažiau jas deginti… Ko gero taip, šviesos nebuvimas buvo baisiausias dalykas…“, - pasakoja Oliona.
Sukrečiantis pokalbis apie gyvenimą po žeme, apie apšaudymus, mėginant palikti okupuotą miestą, apie visą siaubą, kurį teko patirti.
Ved. Žydrė Gedrimaitė
Susiję žanrai
Kitos nuorodos: