Arijos dekonstrukcija

Kokia pirma mintis ateitų į galvą miške sutikus mažą, mielą laputę? Vienišam miškininkui Leoš Janáček operoje „Laputės gudruolės nuotykiai“ daug galvoti nereikėjo – pamatęs puikią progą parsivesti namo kompanioną, Miškininkas pasigauna laputę ir uždaro ją savo kieme.

Tačiau lapė – laukinis gyvūnas. Ji nesiruošia praleisti viso savo gyvenimo nelaisvėje, todėl suorganizuoja sukilimą. O kai šitaip išsilaisvinti nepavyksta, įpykusi išpjauna vištas, prasiveržia pro ją nušauti grasinantį Miškininką ir pabėga į mišką, kur pagaliau pasijunta laisva. Ariją „Kradla jsem“ – „Aš vogiau“ – Laputė Gudruolė dainuoja sutiktam Lapinui. Čia ji atveria visą savo širdį ir pasakoja apie tai, kaip Miškininko jautėsi įkalinta, suvaržyta, išnaudojama ir todėl gynėsi.

„Laputės gudruolės nuotykiai“ – opera vaikišku pavadinimu, nors ne vaikams – vaizduoja gyvūnus, bet labai panašius į žmones: bijančius ir kenčiančius, įkalintus ne savo namuose. Tai subtili istorija apie vienišam žmogui kilusi norą pavergti, nusisavinti gyvą, jaučiančią, laisvą būtybę ir tokio santykio daromą žalą.

Operos solistė Lina Dambrauskaitė, dainavusi Laputės partiją, kaskart suskambus „Laputės gudruolės“ uvertiūrai jaučiasi lyg atsidūrusi miško tankmėje – tarp cypaujančių paukščių ir dūzgiančių bičių. Jai ši opera visų pirma pasakoja apie žmones, o arija „Kradla Jsem“ – lyg stiprios, savimi pasirūpinti ir išsilaisvinti gebančios moters manifestas. Tačiau jai ši opera taip pat atskleidžia retą operos mene idėją – tai istorija apie empatiją gamtai ir gyvūnui.

Organizacijos „Tušti narvai“ vadovė Gabrielė Vaitkevičiūtė kovoja už tai, kad kailinių žvėrelių išnaudojimo Lietuvoje nebeliktų. Ji sako, kad Lietuvoje kasmet apie pusantro milijono laukinių gyvūnų yra laikomi žiauriomis sąlygomis ir nužudomi kailio fermose. Šiais laikais darosi vis sunkiau pateisinti kailio devėjimą, tad informacija apie gyvūnų išnaudojimą, sako Gabrielė, yra pakankama paskata permąstyti savo vartojimo įpročius. Šioje operoje ją žavi tai, kad operos kūrėjai dar prieš šimtą metų, 1923-ųjų Čekijoje, suprato, tai, kuo iki šiol politikus bando įtikinti Gabrielė – kad nelaisvėje uždarytas gyvūnas kenčia.

Gamtininkui Andrejui Gaidamavičiui operos siužetas pasirodė pažįstamas, nes žmogaus noro prisijaukinti laukinį žvėrį motyvas kartojasi daugybėje kitų meno kūrinių. Jis sako, kad tokios pasakos apie gyvūnus iš tiesų kalba apie mus, žmones, ir atveria dažną paradoksą – žavėdamiesi gyvūno laisve, norime jį įkalinti. Andrejus mano, kad taip elgdamiesi tik nužmoginame save, o būti žmogumi jam reiškia reiškia būti atjaučiančiu kitai gyvai būtybei.

Prodiuseriai Adomas Zubė ir Elžbieta Radušytė