Mūza ant peties

„Skaitant vienumoje, norisi skaityti garsiai. Sakiniai ilgi, beprotiškai ilgi, jie turi savyje tiek daug dalių ir sakinių, vis dėlto – tai gali būti vienas pastraipos ilgumo sakinys. Norisi suprasti, kodėl jis toks ilgas ir kodėl tai yra vienas sakinys. Bent sau esu radusi tokį atsakymą į šitą klausimą: kaip ir žmogaus sąmonėje, tame sakinyje sutelpa viskas. Mes savyje, savo dienose, veiksmuose retai turim progą dėti tašką ir fiktyviai pažymėti, kad čia baigiasi viena ir prasideda kita. Ir gyvenime labai retai, labai mažai tų taškų, kai žinai, kad viskas, štai – tikra pabaiga. Man atrodo, kad tas ir yra taip artima ir taip atpažįstama skaitant Virginiją Woolf, kad tu turi su ta kalba pulsuoti, ji neduoda tau atsikvėpimo, nes ir pats gyvenimas neduoda atsikvėpimo. Tada griebiesi kablelių ar kabliataškių, kad tą pulsavimą suvaldytum. Viskas pulsuoja, vyniojasi, skamba, skamba, skamba… Čia yra gryniausia muzika“, – sako dainininkė, muzikos ir tekstų kūrėja Ieva Narkutė.

Apie Virginiją Woolf taip pat kalbamės su jos romano „Į švyturį“ vertėju, literatūros kritiku Laimantu Jonušiu ir lyčių studijas Oslo universitete studijuojančia V. Woolf kūrinių skaitytoja Aukse Beatriče Katarskyte.

Ved. Gerūta Griniūtė