Neabejojusi pašaukimu: Marijos Gimbutienės 100-mečiui

Vienas iš pagrindinių kriterijų, lemiančių tautos, etninės grupės, galiausiai individo tapatybę yra kalba. Todėl nenuostabu, kad jau nuo XIX a. Europoje, formuojantis modernioms valstybėms, ėmė rastis ir lyginamoji kalbotyra, galiausiai nustačiusi aiškius ryšius tarp daugumos Europos kalbų ir jų giminingumą su senuoju sanskritu. Taip atsirado indoeuropiečių, kaip kažkada buvusio vieningo kalbinio ir etninio vieneto, sąvoka, ėmė rastis jų kilmės ir protėvynės vietos hipotezės. Protėvynės paieškoms pasitelkta archeologija, o vėliau, archeologijai susidūrus su metodologiniais sunkumais – biologinė antropologija ir populiacinė genetika.

M.Gimbutienės suformuota indoeuropiečių protėvynės šiaurinėje Juodosios jūros pakrantėje hipotezė tapo plačiai žinoma ir populiari: karingi Kurganų kultūros žmonės, prisijaukinę žirgą, išplito po visą Europą (demine difuzija). Tačiau ilgainiui šia patrauklia hipoteze imta abejoti kaip supaprastinta ir romantiška, ir ji buvo keičiama žemdirbių kultūros perėmimo koncepcija; platų atgarsį įgavo M.Gimbutienės ir C.Renfrew diskusija.

Sparčiai tobulėjant genetinių tyrimų metodams, atsirado galimybės išskirti genetinius žymenis tiesiogiai iš praeityje gyvenusių žmonių palakų ir tokiu būdu patikrinti kas visgi plito: idėjos ar žmonės. Paaiškėjo, kad Akmens amžiaus pabaigoje – Bronzos a. pradžioje ((III tūkst. pr.m.e. pabaiga - II tūkst. pradžia) Europa tiesiog kunkuliavo, ir rasta neabejotinų migracijų, siejamų su Kurganų Kultūros žmonėmis, pėdsakų. Šios migracijos stipriai pakeitė Europos genetinį žemėlapį; jos pasiekė ir Lietuvą. Įdomu pažymėti, kad kartu su žmonėmis “migravo” ir ligos. Taigi M.Gimbutienė pasirodo buvusi teisi.

Profesorius dr. (HP) Rimantas Jankauskas – gydytojas, VU Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros profesorius.