Ryto allegro

Šviežiausių publikacijų kultūros tema apžvalga.

„Šiai valstybei buvau pernelyg radikalus ir politiškas“, – sako teatro režisierius iš Vengrijos Árpádas Schillingas, kuris su Klaipėdos jaunimo teatro aktoriais ruošiasi pavasarį planuojamai premjerai – spektakliui apie atskirtį tarp regionų ir didžiųjų miestų bei vidinę emigraciją, Su režisieriumi apie jo naujausią darbą Lietuvoje, politinio teatro speficiką ir keliamas rizikas, tokios kūrybos galimybę gimtojoje Vengrijoje kalbėjosi Indrė Kaminckaitė

Su rubrika „Kalbos rytas“ – apie praėjusią savaitę Anapilin iškeliavusį Parmos universiteto profesorių Gvido Mikelinį pokalbis su jį pažinojusiu Vilniaus universiteto Baltistikos katedros profesoriumi Bonifacu Stundžia.

„Nors aštriabriaunės lietuviškų muzikinių vaizdo klipų idėjos reguliariai atšimpa į buką biudžeto stygių, o ši vizualiosios kultūros šaka naiviai mindžikuoja neretai nesulaukdama, prabylu kūrinio žodžiais, net „minimaliai šampano“ (nes ne kinas, ne muzika, o tarp kino ir muzikos), skirtingų krypčių eksperimentų įelektrintas nūdienos laukas jaudina ir intriguoja,“ – pastebi LRT Opus laidų vedėjas Kristupas Naraškevičius, apžvelgdamas lietuviškų muzikinių klipų kinematografiją.

„Šiemet mūsų festivalis turi unikalią galimybę išbandyti naujas šiuolaikinio šokio pristatymo programas ir formas. Rudens pradžioje supratome, kad negalėsime pakviesti žiūrovų gyvai susitikti su šokio meistrais, tad nusprendėme pasirinkti kitas medijas šokio menui pristatyti“, – sako „Naujojo Baltijos šokio“ vadovė Gintarė Masteikaitė. Pokalbis apie į virtualią erdvę persikėlusį festivalį bei vieną čia pristatomų premjerų – Mariaus Paplausko per karantiną nufilmuotą filmą „Tankynė“, apie septynis po mišką klaidžiojančius vyrus, bandančius atrasti ryšį su aplinka.

„Kad menininkas „neiškristų iš apyvartos“, jis turi surengti parodą bent kartą per dvejus metus. Bet ir kiekviena paroda tada turi būti įvykis tiek pačiam autoriui, tiek galerijai, o svarbiausia – visuomenei“, – sako tapytojas Arvydas Kašauskas, surengęs parodą „Tapyba“ Pylimo galerijoje Vilniuje.

Vilniaus mažojo teatro spektaklio „Sprendžiant Hedą“ centre – žmogus, žinantis savo „galiojimo laiką”, atsidūręs baugaus klausimo, „ką daryčiau, jeigu žinočiau, kada mirsiu“, akivaizdoje. Amerikiečių dramaturgo ir scenaristo Jono Kleino pjesė yra garsiosios Henriko Ibseno dramos „Heda Gabler“ interpretacija. Pokalbis su spektaklio režisiere Uršule Bartoševičiūte.

Ved. Austėja Kuskienė