Literatūros akiračiai

„Nostalgija viešojo kultūros lauko monolitiškumui, skepsis Vakarų atžvilgiu – tai yra iki šiol išlikę cenzūros liekamieji reiškiniai mūsų visuomenėje“, – teigia istorikas Arūnas Streikus.

Turbūt vienas pagrindinių vaizdinių, su kuriuo mums asocijuojasi sovietiniai laikai, yra cenzūra. Minties raiškos laisvė, įsitikinimų laisvė ir daugelis kitų laisvių buvo ta priežastis, dėl ko gyvenimas ikupuotoje šalyje buvo nepakeliamas. Tačiau turėjo praeiti net trisdešimt metų nuo cenzūros panaikinimo ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, kad sulauktume išsamios studijos apie tai, kaip cenzūra veikė Lietuvoje. Istorikas Arūnas Streikus parašė ir visuomenei pristatė monografiją „Minties kolektyvizacija. Cenzūra sovietų Lietuvoje“. Iki šiol turėjome nemažai prisiminimų, liudijimų ar straipsnių atskirais klausimais, o Arūno Streikaus knygoje remiantis dokumentais, jų lyginimu pirmą kartą pateiktas gana išsamus cenzūros veikimo vaizdas.

Istorikas Arūnas Streikus pasakos, kiek iš tiesų galime suprasti cenzūros sprendimų priežastis ir pasekmes, kaip jis sprendė istorijos lygtis, kuriose tiek daug nežinomojųjų, asmeniniai ryšiai persipynę su partijos politika, kūrybiniai užmojai su buitininėmis problemomis, kokie buvo cenzoriams „problematiškiausi“ rašytojai, kokius cenzūros padarinius galime jausti iki šios dienos?

Savo įžvalgomis apie šį Arūno Streikaus darbą dalinsis kolegos istorikai Saulius Grybkauskas ir Nerija Putinaitė.

Ved. Rimantas Kmita.