Pakartot

Muzikantai kalbasi. Domantas Razauskas klausia, jauna, pirmąjį laisvos ir ne visada patogios muzikos albumą pristatanti, bet jau gerbėjų ratą turinti grupė „Džiazlaif“ atsako. Pavadinimas „Džiazlaif“ tiesiog persunktas ironija. Jis sako porą dalykų: mes grojame ir gyvename džiazu ir mes nemokame anglų kalbos. Iš tikrųjų, abu šie dalykai nėra tiesa. „Džiazlaif“ – tai savotiškas protestas prieš tradicinio džiazo snobiškumą, prieš stereotipus, kurie lydi šią kryptį. Jauni muzikantai tikrai negroja to, kas galvoje pasigirsta ištarus žodį „džiazas“. Bet ar XXI amžiuje dar likę grynųjų žanrų? „Džiazlaif“ tikslas – parodyti, kad yra kitokia laisvosios muzikos pusė. Ne visada patogi, tikrai ne saldi, labai veržli ir absoliučiai nenusakoma. Aptariant kolektyvo koncertų geografiją ir grupės netenkinančią Lietuvos džiazo festivalių situaciją aiškėja, kad „Džiazlaif“ gerokai daugiau koncertuoja ir ketina koncertuoti užsienyje. Ypač dabar, kai jau turi savo vizitinę kortelę – pirmąjį albumą.