Literatūros akiračiai

„Man atrodo, kad mano saulėlydis bus Biržų žemėj. Vilniuj man ir po šiai dienai saulė teka ir leidžiasi ne taip kaip mano krašte“, – taip pokalbyje su Kęstučiu Nastopka kažkada kalbėjo poetas Henrikas Algis Čigriejus. Deja, prieš metus Henrikas Algis Čigriejus paliko mus Vilniuje, Žirmūnuose. Poetas debiutavo 1971-aisiais, jau priartėjęs prie keturiasdešimties. Tačiau vėlyvas debiutas leido išvengti daugybės kompromisų, būtinų ankstesniais metais. Atrodo, H. A. Čigriejus ir liko rašytoju, kuris sovietmečiu publikavosi, tačiau taip ir neparašė nė vienos „raudonos“ eilutės. Juokaudamas viename pokalbyje jis yra pasakojęs, kad sykį bandęs tokių eilėraščių pasiūlyti žurnalui „Jaunimo gretos“, bet redakcija atmetė. Įdomu ir tai, kad gavęs nemažai premijų, taip pat ir svarbiausių – Nacionalinę kultūros ir meno premiją, Čigriejus lieka gana santūriai vertiniamas ir į aukščiausias lietuvių literatūros kanono vietas tarsi ir nepretenduoja. Ir priežastis čia gali būti jo paties santūri, nuosaiki laikysena. Laimingo poeto laikysena, kaip kažkada pastebėjo literatūros kritika Valdemaras Kukulas. Laidoje klausysimės giedro Henriko Algio Čigriejaus eilėraščių skaitymo, fragmentų iš pokalbių su kraštiečiu, literatūros kritiku Kęstučiu Nastopka ir buvusiu „Literatūros akiračių“ vedėjų Virginijumi Gasiliūnu – apie skaitymo pradžią, pradžios mokyklą, apie rašymą sovietmečiu, apie pokario refleksiją šiais laikais ir skirtingus skirtignų kartų požiūrius į šią temą.