captcha

Jūsų klausimas priimtas

„Ryto allegro“: apie moterų fotografių vaidmenis istorijoje

„Jau senokai situacija pasikeitė, bet, kai kalbiesi su žmonėmis apie meną, moteriškas patirtis, sociologinius dalykus, jauti, kad daug kas iki mūsų neatėjo, nes mes, gyvendami sovietmečiu, nuo feministinių idėjų buvome nuošalyje ir visi klausimai liko neapsvarstyti“, – sako menotyrininkė Agnė Narušytė.
Menotyrininkė Agnė Narušytė. A. Valužio nuotr.
Menotyrininkė Agnė Narušytė. A. Valužio nuotr.

„Globalizacija žadina norą daugiau domėtis kitomis kultūromis, kitais metodais. Yra tendencijų Azijoje, kad ten krikščionimi tampama dažniau nei budistu, o Vakaruose jos kitokios. Visame pasaulyje žmonės gyvena labai intensyviu laikotarpiu,. Tikiuosi, kuo toliau, tuo daugiau domėsimės, kas vyksta žmonių galvose, jiems emigruojant, maišantis kultūroms”, – sako orientalistė, Tibeto kultūros namų vadovė Karolina Levanaitė. Pokalbis apie kultūrinių renginių ciklą „Budos Vilniuje“.


Dienraščių kultūros puslapių apžvalga.

„Jei laiko mašina perkeltų Adomą Mickevičių į šiandieninį Užupį, Feliksą Dzeržinskį – į Paupį, dailininką Vincentą Slendzinskį – į Šnipiškes, nei vienas iš jų ten nepasiklystų, gal tik pastarąjį nustebintų tebestovinčių trobelių prabangiai plastikinė apdaila“, – apie tai, kas garantuoja Vilniaus profilio stabilumą, o kas mieste greičiausiai keičiasi, savo komentare svarsto menotyrininkas Ernestas Parulskis.

„Kažkas nustato tam tikrus kriterijus, kažkas mus moko suvokti meno kūrinius taip, o ne kitaip, vertinti vienus dalykus, o ne kitus. Per ilgą meno istoriją visa tai formavo vyrai, jie nustatydavo taisykles, kaip meno kūriniai turi būti kuriami, kas juose svarbiausia, kaip juos turi matyti. Kai XX a. viduryje moterys menininkės pradėjo aktyviau reikštis, jų kūryboje atsirado tokios temos, kaip moters savijauta visuomenėje – kaip ji jaučiasi, kai į ją nukreipti objektyvai, kai filmai apie ją yra kaip apie geismo objektą, kai ji neturi jokios galimybės pasisakyti. Jau senokai situacija pasikeitė, bet, kai kalbiesi su žmonėmis apie meną, moteriškas patirtis, sociologinius dalykus, jauti, kad daug kas iki mūsų neatėjo, nes mes, gyvendami sovietmečiu, nuo feministinių idėjų buvome nuošalyje ir visi klausimai liko neapsvarstyti. 1975 m. Helene Cixous, prancūzų intelektualė, pasakė: „Moterys privalo rašyti savo „aš“, privalo rašyti apie moteris ir atvesti moteris į rašymą, iš kurio jos buvo išvarytos taip pat nuožmiai, kaip ir iš savo kūnų. Dėl tų pačių priežasčių, to paties įstatymo su tuo pačiu fatališku tikslu moterys privalo įdėti save į tekstą, kaip ir į pasaulį ir istoriją, savo pačios judesiu.“ Savo pačios judesiu – jis tikriausiai kitoks negu vyro“, – sako menotyrininkė Agnė Narušytė. Pokalbis apie moteris fotografijoje su A. Narušyte, Ieva Burbaite ir Ieva Meilute-Svinkūniene.

 

Ved. Juta Liutkevičiūtė.


„Ryto allegro“ spalio 31 d., antradienį, nuo 08.10 iki 10.00 val. per LRT KLASIKĄ.
https://www.facebook.com/Ryto-allegro-802923229818732/

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Anonsai

 
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...