captcha

Jūsų klausimas priimtas

„Ryto allegro“: apie naujas buvusios Jugoslavijos šalių kino formas

„Gyvendami iš valstybės rėmimo, iššvaistome tiek daug laiko ir metų – patys filmavimo darbai mums tampa švente. Negalime gyventi iš filmų kūrimo, bet darome tai dėl savo karjeros, reputacijos, jaučiame pasitenkinimą“, – sako filmo „Adata po slenksčiu“ režisierius Ivanas Marinovičius.
Filmo „Adata po slenksčiu“ režisierius Ivanas Marinovičius. Maja Medic nuotr.
Filmo „Adata po slenksčiu“ režisierius Ivanas Marinovičius. Maja Medic nuotr.

„Visos už parduotus bilietus gautos lėšos yra perskirstomos parodinių erdvių remonto, laikinų parodinių konstrukcijų įrengimo, draudimo, transportavimo ir kitoms išlaidoms, kurios gerina parodos pateikimo kokybę. Kita vertus, galima diskutuoti, kodėl už apsilankymą teatro spektaklyje ar muzikos koncerte reikia mokėti ženkliai daugiau, ir niekas nesipiktina“, – sako Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro vadovas Ignas Kazakevičius, komentuodamas sprendimą taikyti skirtingas bilietų kainas nacionalinės ir tarptautinės reikšmės menininkų ekspozicijoms.

Dienraščių kultūros puslapių apžvalga.

„Kai pasitikėjimą praranda politinės ir socialinės institucijos, jų vietą užima ciniški socialumo imitacijų surogatai. Šiandien viešoje vizualinės kultūros erdvėje kuriamas emocinis mūsų tapatumas nepalieka vietos užuojautai, empatijai, supratimui“, – rubrikoje „Požiūris“ teigia menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis

„Europos filmai iš esmės neuždirba pinigų. Didžiąją rinkos dalį užima Holivudas, todėl visi mes galime kovoti gal tik dėl dešimties procentų savo šalyse. Nėra jokios sistemos, leidžiančios mūsų filmus rodyti pakankamai laiko kino teatruose, kad prisijaukintume žiūrovą. Viskas vyksta labai greitai: per daug filmų, visur Holivudas. Tai kova, kurios negali laimėti“, – sako filmo „Adata po slenksčiu“ režisierius  Ivanas Marinovičius. – Mūsų šalims reikia kino, nes joms reikia kurti savo meną, turėti, kas jas reprezentuos mene, ypač – kine, nes tai – dabar populiariausia meno rūšis. Bet mes, gyvendami iš to rėmimo, iššvaistome tiek daug laiko ir metų – patys filmavimo darbai mums tampa švente. Negalime gyventi iš filmų kūrimo, bet darome tai dėl savo karjeros, reputacijos, jaučiame pasitenkinimą.“ Kokių naujų kino formų atranda buvusios Jugoslavijos šalių kino kūrėjai?  Kodėl jie skundžiasi finansavimo sąlygomis? Ir kodėl šių šalių kinas – neatsiejamas nuo humoro? Apie tai – pokalbyje su režisieriumi iš Juodkalnijos Ivanu Marinovičiumi, filmo „Nespoksok į mano lėkštę“ režisiere, kroate Hana Jušič ir filmo „Rekviem poniai J“ pagrindinio vaidmens aktore iš Serbijos Mirjana Karanovič.

Ved. Birutė Rutkauskaitė.

„Ryto allegro“ balandžio 11 d., antradienį, nuo 08.10 iki 10.00 val. per LRT KLASIKĄ.

https://www.facebook.com/Ryto-allegro-802923229818732

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Anonsai

 
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...