captcha

Jūsų klausimas priimtas

„Gamta – visų namai“: žiema Kalėdoms kloja baltą taką

Baigiantis rudeniui tikrai nesitikėjome, kad žiema ateis taip greitai. Daugelis ežerų jau pasidengė ledu, sniego žiema prikrėtė net į tankiausius eglynus.

Baigiantis rudeniui tikrai nesitikėjome, kad žiema ateis taip greitai, kad užtruks ir, ko gero, paklos Kalėdoms jau tvirtą baltą taką. Šių metų žiema atsirado gruodžio pirmąją dieną ir jai nelemta greitai pranykti. Dabar regime, kad daugelis ežerų jau pasidengė ledu, kad sniego žiema prikrėtė net į tankiausius eglynus.

Dar viena labai svarbi žinia – dabar yra ilgiausių naktų ir tamsiausių dienų laikas. Dienai trumpėti liko vos keletas minučių. Iš karto po gruodžio vidurio staiga atsiranda trumpas ramybės metas, kai diena ir naktis sustoja – sakytum, gamta svarsto, ką daryti toliau. Tai, kas vyksta dabar, galima vadinti naujų gamtos metų lūžiu – Žemės ir Saulės orbitos pasisuka, pradedame keliauti šviesos linkui.

Mums šis metas nelengvas: į darbus išeiname tamsoje, tamsoje ir grįžtame. Tačiau gamtoje tamsos metas niekuo neypatingas. Gyvūnai ir augalai „žino“, kad taip turi būti ir paprasčiausiai gyvena tokiu ritmu. Jeigu dienai skirta 7 valandos, tai dieną aktyvūs gyviai per tiek laiko turi suspėti viską – susirasti maisto, skraidyti, bėgioti ir renkantis vakaro prieblandai nunirti į savo guolius ar ramius užunarvius. Surasti maisto po sniegu ir jo prilesti ar priėsti tiek, kad užtektų 17-kai tamsos valandų, yra nelengva užduotis. Tiesa, mes daugeliui paukščių ir žvėrių galime padėti, juos šerti ir lesinti. Nors, kaip ir dažną žiemą, taip ir šiemet atsiranda tokių, kurie viešai kalba apie tai, jog paukščių žiemą globoti nereikia, kad susirasti maisto, išgyventi ar žūti yra jų pačių reikalas. Jeigu taip – gal ir mums nereikia kirsti miško, elektrai naudoti Nemuno vandens ir šiaip – net girion neiti, nes ten – gamtos reikalai. Kodėl mes į ją braunamės?..

Gruodžio 16 dieną minime Tado Ivanausko 130-ąsias gimimo metines. Profesoriaus tėviškė – Gudijos krašte, prie Lebiodkos upelio, kur yra Lebiodkos sodyba. Ivanauskai, o ypač tėvas, laikė save Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojais, nors lietuviškai nekalbėjo. Lemtingas lūžis įvyko Tadui Ivanauskui baigus gimnaziją, kai jis klajodamas po miškus pasiekė Dzūkiją. Jis rašo: „...Vienos tokios išvykos metu, o buvo tai į vakarus nuo Katros aukštupio, sutikau žmogų – jis buvo vyžotas, su kirviu už diržo. Pamatę viens kitą, abudu sustojome. Jis priėjo arčiau ir, kaip aš supratau, palankiai kreipėsi į mane, bet nesuprantama man kalba. Žinoma, aš tuoj suvokiau, kad kalba jis lietuviškai ir, nors nesupratęs žodžių, pamaniau kad jis klausia, ką aš veikiu miške. Tai rodydamas šautuvą aš ženklais stengiausi paaiškinti, kad medžioju.Tuo ir baigėsi mūsų susitikimas. Bet jį aš prisimindavau ir prisimindavau visą savo ilgą gyvenimą. Palikęs vienas aš susigraudinau ... Štai du lietuviai, susitikę savo krašte, negali susikalbėti savo kalba. Man pasidarė koktu ir gėda... Ir šį momentą senos pušies ir žydinčio viržyno akivaizdoje aš pasižadėjau dar šį rudenį pramokti savo gimtinės kalbos.” Taip ir įvyko. Jau tą patį rudenį jis su Peterburge studijavusiais jaunuoliais iš Lietuvos ėmė bendrauti lietuviškai. Tada gal ir pats nežinojo, kad su Lietuva teks būti visą gyvenimą.  1918 m. T. Ivanauskas grįžo į Lietuvą. Pradėjo nuo lietuviškos mokyklos steigimo Musteikos kaime, po to visą gyvenimą vis kūrė, steigė, mokė. Dvidešimtieji metai buvo pradžia ne tik nepriklausomos valstybės gyvenime, bet ir moksle, visuomeninėje veikloje. Profesoriaus veikloje bene ryškiausi jo sukurti mokslo ir švietimo centrai, Kauno zoologijos muziejus, oficialiai  įkurtas 1919 metais. 1929 metais jo pastangomis įsteigta Ventės rago žiedavimo stotis, 1937 metais – Žuvinto rezervatas, po metų – Zoologijos sodas.

Kalbėsime ir apie eglutes – kaip jos gali atkeliauti į mūsų namus, kaip jas saugoti. Žurnalistas Augustas Uktveris pasakoja apie Aukštadvario regioniniame parke gismtančią naują veiklos formą: čia senjorai padeda vesti ekskursijas, pasakoja apie parko vertybes.

Laidos autoriai – Adolfas Drungilas ir Selemonas Paltanavičius. 

„Gamta – visų namai“ šeštadienį, gruodžio 15 d., 06.30 val. ir antradienį, gruodžio 18 d., 20.20 val. per  

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Anonsai

 
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...