captcha

Jūsų klausimas priimtas

„Kultūros savaitė“: kaip prisijaukinti miestą?

„Viešąsias erdves geriausiai apibūdina socialiniai procesai, tai yra sąveikų vietos. Tuščia viešoji erdvė – tai tarsi oksimoronas, neatliekanti savo funkcijų vieta. Taigi viešoji erdvė turi būti gyva.“
Burbulų akcija Lukiškių aikštėje. Lino Vasiliausko nuotr.
Burbulų akcija Lukiškių aikštėje. Lino Vasiliausko nuotr.

„Viešąsias erdves geriausiai apibūdina socialiniai procesai, tai yra sąveikų vietos. Tuščia viešoji erdvė – tai tarsi oksimoronas, neatliekanti savo funkcijų vieta. Taigi viešoji erdvė turi būti gyva, o tą gyvybingumą užtikrina laisvės pojūtis, leidžiantis žmonėms išvystyti naujus tos erdvės prijaukinimo arba veiklos scenarijus“, – teigia miesto antropologė Jekaterina Lavrinec.

„Šių dienų mokiniai skaito ir rašo turbūt gerokai daugiau negu ankstesnių kartų jaunimas, bet esmė, ką jie skaito ir rašo – daug nerišlaus fragmentuoto teksto, kuris nepadeda nei struktūrinti minčių, nei ieškoti joms tinkamiausios kalbinės raiškos“, – pastebi Lietuvių kalbos ir literatūros instituto Bendrinės kalbos tyrimų centro vadovė daktarė Rita Miliūnaitė, drauge su kolegomis tyrinėjanti abiturientų lietuvių kalbos ir literatūros egzamino rašinius.

„Dažnai pagalvoju apie dokumentinių filmų herojus, prisimenu juos. Bet jaučiu įtampą, nes po filmo jauti atsakomybę prieš juos, reikia iš naujo nubrėžti bendravimo santykius. Pavyzdžiui, pamatai praeinantį gatve tą herojų – malonu matyti, smagu. Bet kaip reikėtų bendrauti?“ – pasakoja kino operatorius Audrius Kemežys, įvertintas Lietuvos kino operatorių asociacijos „Ąžuolu“ ir Lietuvos kino apdovanojimu „Sidabrine gerve“ už geriausią operatoriaus darbą dokumentiniame filme „Meistras ir Tatjana“.

„Aš į Žemaitę žiūriu kaip į rašytoją, kuri formavo kalbą ir būdą, kuriuo mes dabar galime apie save mąstyti ir ką nors reikšmingo pasakyti. Jei norime suprasti, kur mūsų ištakos – turime skaityti Žemaitę“, – teigia hum. m. dr. Ramunė Bleizgienė. Pokalbis skirtas rašytojos Žemaitės 170-osioms gimimo metinėms.

„Nacionalinę reikšmę turinti Lukiškių aikštė rodo mūsų valstybės būklę. Joje užkonservuotas laikas, kai baigėsi kova už visų laisvę ir prasidėjo asmeninė kova už būvį. Tai trukdo statyti paminklus, nes jie būtų netikri. Šį žinojimą užmaskuoja šnekos ir netikri veiksmai“, – apie imituojamus bandymus atgaivinti Lukiškių aikštę savo komentare svarsto menotyrininkė Agnė Narušytė.

„Per 20 festivalio metų pasikeitė ir atlikėjų, ir klausytojų karta. Iš Pažaislio vienuolyno, kur įvyko pirmasis koncertas, renginiai pasklido į regionus, į nedidelius miestelius ir kaimelius. Be to, labai džiaugiuosi matydamas, kad paveldo objektai, kuriuose pradėjome rengti koncertus, tarsi prisikėlė naujam gyvenimui. Pvz., Zapyškio bažnytėlėje lyjant per koncertus anksčiau tekdavo stumdyti rojalį, ieškant jam saugios vietos“,  – prisimena vienas Pažaislio muzikos festivalio sumanytojų Justinas Krėpšta.

Tradicinėje laidos dalyje „Sėskim ir pakalbėkim“ su projekto „CO-URBANISM: bendradarbiavimo jungtys mieste“ iniciatorėmis – miesto antropologe dr. Jekaterina Lavrinec, geografe, kraštovaizdžio specialiste dr. Giedre Godiene ir architekte-urbaniste Elena Archipovaite – kalbėsime apie miesto vystymo scenarijus, miestiečių – įvairių interesų grupių – efektyvų ir kūrybingą bendradarbiavimą formuojant ir jaukinantis viešąsias miestų erdves.

Ved. Gailutė Jankauskienė.

„Kultūros savaitė“ – birželio 6 d., šeštadienį, nuo 09.05 iki 11.00 val. per LRT RADIJĄ.

Laida kartojama birželio 7 d. 00.05 val.

http://www.facebook.com/#!/pages/Kult%C5%ABros-savait%C4%97/231824880244882

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Anonsai

 
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...