captcha

Jūsų klausimas priimtas

„Gamta – visų namai“: atėjo vasara

Pirmoji vasaros savaitė tikrai nenuvylė, buvo ir šilta, ir švelni. O lietutis ar perkūnija tik patvirtino – esame ten, kur ir turėtume būti. Tik pabandykite įsivaizduoti vasarą be jų...  

Pirmoji vasaros savaitė tikrai nenuvylė, buvo ir šilta, ir švelni. O lietutis ar perkūnija tik patvirtino – esame ten, kur ir turėtume būti. Tik pabandykite įsivaizduoti vasarą be jų...    

Tikrosios vasaros ženklu tampa čiurlių šėlimas. Būtent, ne kitų paukščių giesmės, ne jauniklių cirpimas, bet čiurlių nardymas ir spiegimas labiausiai tinka vasarai. Sugrįžę mažiau kaip prieš mėnesį, po 2-jų mėnesių jie jau išskris. Kažkaip nejauku kalbėti apie tai dabar, vasarai tik ateinant.   Varnėnams išvedus jauniklius, čiurliai jų lizduose pradeda krauti lizdus ir perėti. Dėtis nedidelė, 2 kiaušiniai, tad iš karto pradedama perėti. Tiesa, neretai susiduria varnėnų ir čiurlių interesai, kai jie susikimba dėl namų. Čiurlio charakteris sunkiai suprantamas, tačiau jis tikrai nėra plėšrus. Tiesa, jo nagai yra reto aštrumo ir kibumo. Tačiau jie skirti kopinėti medžių žievę, išlipti iš inkilo ar drevės. Susikibę varnėnas ir čiurlys kelia baisų triukšmą, vienas kitą žnaibo snapais. Tačiau jeigu čiurlys nepaleis savo nagų, jie tikrai neišsiskirs. Kartais inkiluose ir randami sudžiūvusios dviejų kovotojų – čiurlio ir varnėno liekanos. Taip neatsitinka dažnai, varnėnai paprastai savo vaikus išveda laiku ir inkilai lieka čiurliams.

Dabar pats garsiausias giesmių skambėjimas – nendrynuose buksi baubliai, ore sukasi lingės, o sąžalynuose gieda, čiulba, trioskia nendrinukės ir krakšlės. Laidos klausytojai girdės krakšlės balsą ir išmoks jį pažinti. 

Paukščių giesmes ir skleidžiamus garsus reikia pažinti. Kartais to nesuprasdami mes galime tapti pavojingi paukščiams. Antai – nuo ankstaus ryto nendryne stypso meškeriotojas ir nesupranta,  ko tiksi, čeksi, nerimauja lakštingala, nendrinukė, krakšlė. Čia pat jų  lizdai, jau kelintą valandą paukščiai negali grįžti į juos ir kiaušiniai ar jaunikliai tikriausiai sušalo, žuvo. Jeigu būsime nejautrūs ir nereaguosime į paukščių skundus, per vieną pavasarį galime padaryti tiek žalos, kurios neatpirks nei tos kuojos, nei ešeriai.

Mes dažnai kalbame apie Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejų. O šioje laidoje pranešime žinią, jog birželio 5-ąją  buvo švenčiama Pasaulinė aplinkos apsaugos diena, visų aplinkosaugos specialistų profesinė šventė, kurios metu aplinkos ministras svarbiausią metų apdovanojimą, skiriamą už darbą aplinkos apsaugos srityje, Viktoro Bergo premiją, įteikė Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus direktorei gamtos mokslų daktarei Nijolei Gulbinienei.  

Visiems, besiruošiantiems keliauti į gamtą, farmacininkė natūropatė Margarita Sinicienė papasakos, kaip ir ką dabar galima rinkti, kaip žolynus paruošti laikymui. 

Laidos rengėjams skambina ir teiraujasi – kaip elgtis, ką daryti su žalčiais, kurie ateina į pamiškėse esančias sodybas. Ar reikia jų bijoti?

Žalčių  nėra ko bijoti. Mūsų tauta kažkada, prieš keletą šimtų metų apie gamtą išmanė kur kas daugiau ir bent jau žalčių nebijojo. Maža to, įvairūs to meto keliautojai ir kronikų autoriai aprašo savo matytus Lietuvos kaimo vaizdus: dažnoje troboje, jos kertėj buvo pakreikta šieno, ant kurio gyvendavo žalčiai. Ir vaikai greta žaidė, ir žmonės gyveno, bet niekam nekilo minties žalčio bijoti.

Šiandien, jeigu nenorime, kad jie gyventų mūsų kieme, turėtume gerokai pasidarbuoti, susitvarkyti, nusišienauti. Kad žalčiams skriaudos nebūtų, sodo gale galime sukrauti pūvančių lapų krūvas – jų  šilumoje žalčiai tikrai perins savo kiaušinius ir patys greta laikysis. 

Laida – šeštadienį, gegužės 23 d., 06.30 val. ir antradienį, gegužės 26 d., 20.20 val. per LRT RADIJĄ.

Autoriai Adolfas Drungilas ir Selemonas Paltanavičius.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Anonsai

 
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close