captcha

Jūsų klausimas priimtas

„Gyvoji istorija“: kaip švenčiame valstybines šventes?

Su etnologėmis Elena Bradūnaite ir Daiva Vaitkevičiene kalbėsime apie lietuviškų valstybinių švenčių tradicijas ir jų modernėjimą emigracijoje, konkrečiai JAV.
A.Stackevič nuotr.
A.Stackevič nuotr.

Valstybėje minimų švenčių ir renginių būna daug. Vieni jų – oficialūs, tokie kaip Valstybės vėliavos pakėlimo ceremonija Simono Daukanto aikštėje, Mišios Vilniaus arkikatedroje bazilikoje, kiti – ne tokie oficialūs. Vis dažniau kalbama apie tai, kad valstybės šventė – tai visų pirma pačių piliečių dvasinė būsena. Tik nuo jų priklauso, ar šventė bus nekantriai laukiama, ar įgaus solidų, įprastą ir masišką šventimo būdą. Kokia bus nuotaika – pakili, sutelkianti, džiaugsminga ir visa apimanti – taip pat turėtų būti bendros nuostatos reikalas. Kaip rodo sociologų atlikti tyrimai, valstybės šventės – Vasario 16-oji, Kovo 11-oji – su tautiniu tapatumu siejasi tiesiogiai: Vasario 16-ąją švenčia daug daugiau lietuvių negu Kovo 11-ąją, tačiau pagal populiarumą Vasario 16-oji yra lyginama su Tėvo diena, Kovo 11-oji – su Joninėmis. Šventės pagal svarbą ir reikšmingumą išsirikiuoja taip: svarbiausios yra Kalėdos, toliau eina Velykos, Motinos diena, Naujieji metai. Vasario 16-osios šventimas yra daug daugiau jaučiamas senojoje diasporoje, ypač JAV. Emigracijoje  gyvenantieji turi daugiau nostalgijos, jausmų, sugrąžinančių atgal į Tėvynę.

Šįkart laidoje su etnologėmis Elena Bradūnaite ir Daiva Vaitkevičiene kalbėsime apie lietuviškų valstybinių švenčių tradicijas ir jų modernėjimą emigracijoje, konkrečiai JAV.

Ved. Inga Berulienė.

„Gyvoji istorija" – kovo 6 d., penktadienį, 16.05 ir 20.20 val. per LRT RADIJĄ.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Anonsai

 
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close