captcha

Jūsų klausimas priimtas

Kalbėk

Žodžių kilmė

*  Žmona ir žmogus – tos pačios kilmės? 

Mąstytojas Vydūnas teigė, kad kadaise lietuvių kalboje buvę  atskiri žodžiai vyro ir moters esybei įvardyti – žmogus ir žmona: „Žmonių vyriškasis yra žmogus, o moteriškoji yra žmona – vis tiek ar ji ištekėjusi, ar ne.“ Vydūno manymu, pastaraisiais tūkstantmečiais pasauliui tampant patriarchališkam, moterys pradėtos laikyti „antros eilės asmenybėmis“ ir tik vyrui pažymėti pradėtas vartoti žmogaus vardas.

*  Ką V. Šekspyras vadino swag 

Jaunimo mėgstamą žodį swag pirmasis pavartojo Viljamas Šekspyras. Nors daugelis mano, kad swag yra kokio nors posakio akronimas, iš tikrųjų – tai žodis, o jo autorius – Viljamas Šekspyras. Jis pirmą kartą aptiktas 16-o amžiaus pjesėje „Vasarvidžio nakties sapnas“. Manoma, kad Šekspyras svag galėjo pasiskolinti iš skandinavų svaga, kuris reiškia svyruoti. Bėgant laikui, jo reikšmė pakito į „tvirtai arba laisvai kabėti, dar vėliau swag vadintas „grobis, laimikis ar „girlianda“.

Iš žodžio swag kilo vedinys swager, apibūdinantis žmogų, kuris eina linguodamas, svirduliuodamas. Dabar swag labiau vartojamas kaip meninė priemonė elgesiui nusakyti, kai žmogus pernelyg savimi pasitiki, yra pagyrūnas, arogantiškas. Tad jei išgirsite, kad jaunimas ką nors vadina swag, vadinasi, tai KIETA. 

*  Kaip atsirado natų pavadinimai

Yra 3 versijos, iš kur kilo natų pavadinimai. Originalią senovinę solfedžio gamą sudarė 6 natos. Tokią sistemą 11-ame amžiuje sukūrė italų vienuolis benediktinas Gvidas Aretietis. O kad dainininkai lengviau įsimintų melodijas, sugalvojo natoms pavadinimus – ut re mi fa sol lia. Manoma, kad taip Gvidas Aretietis natas pavadino pagal pirmųjų himno Jonui Krikštytojui žodžių skiemenis: UT queant laxis, RE-sonare fibris, MI-ra gestorum, FA-muli tuorum, SOL-ve polluti, LAbii reatum, Sancte Iohannes. Nuo Sancte Iohannes pavadinta ir vėliau atsiradusi septintoji nata SI, o garsas UT dėl skambumo pakeistas į DO.

Pagal kitą versiją manoma, kad natų pavadinimai galėjo kilti iš arabų kalbos dal, ra, mim, fa, sad, liam, iš žodžių junginio dur mufasal − „atskiri perlai“.

O pagal moderniąją interpretaciją natų pavadinimai kildinami iš lotyniškų žodžių: DO-minus – Viešpats, RE-rum – materija, MI-rakulum – stebuklas, FA-milias plianetarium – saulės sistema, SOL-is – saulė, LActeal via – Paukščių takas. 

*  Kas tas WIKI

Pavadinimo VIKIPEDIJA pirmasis dėmuo WIKI yra kilęs iš Havajų kalbos. Wiki Havajų kalboje reiškia greitas, o Wiki Wiki – labai greitas. Į tarptautines platumas jį atnešė Wardas Cunninghamas, pirmosios WIKI svetainės kūrėjas. Šį žodį jis pirmą kartą išgirdo Honolulu oro uoste, kai vienas darbuotojas patarė pasinaudoti Wiki Wiki autobusu (labai greitu autobusu), kuris perveža žmones ir jų bagažą iš vieno terminalo į kitą. Pavadinimas „WIKI WIKI shuttle“ ir įkvėpė Kaningamą pavadinti svetainę WIKI WIKI WEB. Nuo tada žodis Wiki siejamas su bet kuriuo puslapiu ar svetaine, kur vartotojai gali pridėti arba redaguoti turinį. 

*  Ponas Dievas jaustukuose jergau, jergutėliau

Jergau, jergutėliau paplito tarmėse, turėjusiose daugiau kontaktų su vokiečių kalba. Šie jaustukai kilo iš vokiečių Herr Gott, reiškiančio „ponas Dievas“. Jergau, jergutėliau paplito tarmėse, turėjusiose daugiau kontaktų su vokiečių kalba. Šie jaustukai kilo iš vokiečių Herr Gott, reiškiančio „ponas Dievas“.

*  Ypatingoji raidė Ė

Lietuvių kalbos abėcėlėje yra vienintelė raidė, neturinti atitikmenų jokioje kitoje kalboje. Tai raidė Ė.

Iš kur ji atsirado? Pirmąją lietuvišką abėcėlę prieš 500 m. sudarė M. Mažvydas. Joje – tik 23 raidės, mat tada nei nosinių, nei ilgųjų, nei vadinamųjų „raidžių su paukščiukais“ dar nebuvo. Ir iš jų visų pati pirmoji atsirado raidė Ė. Ją prieš beveik 400 m. pradėjo naudoti D. Kleinas, rašydamas pirmąją lietuvių kalbos gramatiką.

Pokariu Amerikoje lietuviškuose laikraščiuose raidė Ė būdavo spausdinama su brūkšneliu. Taip nutiko, nes Ė dar nebuvo pripažinta tikra abėcėlės raide. Spaustuvėse tai buvo retas simbolis, kuriam nulieti reikėjo atskiros formos. Tačiau spaustuvėje dirbęs vienas lietuvis vis įtikinėjo gamintojus, kad Ė – tikra raidė, ir pagaliau išprašė pagaminti Ė raidės liejinį.

Pamažu Ė įsitvirtino į lietuvių kalbos abėcėlę ir dabar yra pati unikaliausia raidė – tokios nėra jokioje kitoje kalboje.

*  Kaip į lietuvių vardyną atkeliavo Jonas

Vardą JONAS laikome vienu lietuviškiausių vyrų vardų. Iš tiesų JONAS – svetimos kilmės, į Lietuvą atkeliavęs iš vokiečių, rytų slavų, lenkų. JONAS taip įsitvirtinęs, nes į lietuvių kalbą atėjo jau prieš 600 metų, net prieš krikštą. JONO vardo reikšmė kildinama iš hebrajų kalbos „Jahvė išklausė“. Lietuvoje JONAS ne visada buvo Jonas. Bažnytiniuose raštuose randama forma YOHANNES. Vėliau – IVONAS. O dabartinė forma JONAS atkeliavo iš lenkų kalbos, vardo JAN. JONAS – toks senas, bet vis dar populiarus vardas. Gal todėl, kad ne vienas, besivadinantis JONU, tapo šventuoju – Biblijoje yra apie 200 šventųjų JONŲ.

*  Kodėl Adomo obuolys

Legenda pasakoja, kad kartą Adomas sumanė paragauti vaisiaus nuo pažinimo medžio. Kando obuolį, kąsnis įstrigo gerklėje, ir Adomas nebegalėjo jo nuryti. Nuo to laiko visi vyrai turi šį ženklą, vadinamą Adomo obuoliu.

Bet paieškokime šaknų kitur. Kadangi tas kakle matomas sustorėjimas anatomams pasirodė panašus į apvalų vaisių, nusprendė jį pavadinti obuoliu. Kad jau tokį sustorėjimą turi tik vyrai, sugalvojo terminą  – vyro obuolysO vyro obuolys virto Adomo obuoliu todėl, kad šis terminas buvo klaidingai išverstas. Mat hebrajiškai adAm reiškia žmogus, vyras. Tik vėliau šis žodis tapo legendinio žmonijos pradininko vardu. Taip vyro obuolys virto Adomo obuoliu ir gimė legenda apie Adomą su įstrigusiu obuolio kąsniu gerklėje.

*  Užsidėk veizdykles, jei nematai

Žodis akiniai nurungė daugybę konkurentų, kol jį pradėjo vartoti visi lietuviai.

1642 m. išleistame Konstantino Sirvydo žodyne  šis daiktas vadinamas „veizdyklės“, kuris neatskiriamas nuo veiksmažodžio veizdėti „žiūrėti, ieškoti“. XIX a. leistuose žodynuose, be veizdyklės, jau randama veido stiklai, žiūryklė, žiūronai, žiūriklis, briliai (skolinys iš vokiečių kalbos), nosstikliai. Tarmėse buvo vartojami skoliniai: akulioriai, akuliorai. „Varpe“ minimi ir antnosiai.

Ir štai 1906 m. Tilžėje Jurgio Šlapelio išleistame žodyne pavadinimu „Svetimų ir nesuprantamų žodžių žodynėlis. Skaitytojams palengvinimas“ pavartotas žodis akiniai

(Parengta pagal A. Sabaliausko knygą „Iš kur jie? Pasakojimas apie žodžių kilmę“, Vilnius, 1994)

Dievo kilmė

Senovės baltai žodžiu deivas vadino ne dievą, bet dangų ir tikriausiai ne šiaip dangų, o šviesų ir giedrą. Iš baltų į suomių kalbą atėjęs taivas, į estų – taevas irgi reiškia dangų. O šios šaknies žodžiai siejami su indoeuropiečių veiksmažodžių šaknimi dei- „šviesti, spindėti“, tad žodžiai Dievas ir diena yra tos pačios kilmės. O štai germanų kalbose žodis Dievas turi kitokią kilmę: anglų god, vokiečių der Gott, švedų gud, siejamas su indoeuropiečių šaknimi ghu-, reiškiančio „šaukti, kreiptis, prašytis pagalbos“. Germaniško Dievo pavadinimo pėdsakų galima rasti ir lietuvių kalboje, pvz., jaustukuose jergutėliau, jergau. Šie jaustukai kilę iš vokiečių kalbos Herr Gott „Ponas Dievas“.

(Parengta pagal A. Sabaliausko knygą „Iš kur jie? Pasakojimas apie žodžių kilmę“, Vilnius, 1994)

Kaip atsirado akiniai

Žodis akiniai nurungė daugybę konkurentų, kol jį pradėjo vartoti visi lietuviai.

1642 m. išleistame K. Sirvydo žodyne  šis daiktas vadinamas „veizdyklės“, kuris neatskiriamas nuo veiksmažodžio veizdėti „žiūrėti, ieškoti“. XIX a. leistuose žodynuose, be veizdyklės, jau randama veido stiklai, žiūryklė, žiūronai, žiūriklis, briliai (skolinys iš vokiečių kalbos), nosstikliai. Tarmėse buvo vartojami skoliniai: akulioriai, akuliorai. „Varpe“ minimi ir antnosiai.

Ir štai 1906 m. Tilžėje J. Šlapelio išleistame žodyne, pavadinimu „Svetimų ir nesuprantamų žodžių žodynėlis. Skaitytojams palengvinimas“, pavartotas žodis akiniai

(Parengta pagal A. Sabaliausko knygą „Iš kur jie? Pasakojimas apie žodžių kilmę“, Vilnius, 1994)

Ką baltai gavo iš finų ir ką jiems davė

Dabartinėje suomių bendrinėje kalboje (ne tarmėse) baltizmai sudaro 1,1 proc. viso žodyno, taigi iš 1 000 suomių žodžių – 11 yra baltiškos kilmės. Priešistoriniais laikais tada dar klajokliai finai, vertęsi daugiausia medžiokle ir žvejyba, veikiami žemdirbių ir gyvulių augintojų baltų, pamažu ėmė pereiti prie sėslesnio gyvenimo būdo, tad iš baltų skolinosi žodžius, susijusius su žemdirbyste, gyvulių auginimu ir apskritai sėsliu gyvenimu, pvz.,  vaga, akėčios, daržas, derva, piemuo, talka, kelias, rogės, ratas, siena, pirtis, vilna, putra, žąsis, net žirnį ir pupą perėmė, iš mūsų žirgo pasidarė jautį – suomių herke, o iš mūsų kirmelės, kirmio – gyvatę – kerme.

O štai baltai iš finų perėmė su žvejyba, vandeniu susijusių žodžių, pvz., laivas, burė, asiūklis.  Vėlesni skoliniai – žuvų pavadinimai, gauti daugiausia per prekybą:  silkė, seliava, kilkė, sykis (tokia žuvis). 

Kaip susiję kapučino kava ir vienuoliai?

Kapučino kavos pavadinimas susijęs su vienuoliais kapucinais. Nors daug kam atrodo, kad visų įmanomų kavos ruošimo būdų tėvynė yra Italija, pasirodo, kava su pienu buvo populiari XVII a. pabaigoje Vienoje. Tuo metu Vienoje ir aplinkinėse vietovėse buvo įsikūrę vienuoliai kapucinai, ir kavos mėgėjams rusva jų abitų spalva priminė kavą su pienu, todėl ją ir pradėjo vadinti kapucine (Kapuziner).  Beje, dėl to pačios priežasties – tokio rusvo atspalvio – kapucinų vardas duotas ir vienos rūšies beždžionėms.

O iš tiesų žodis kapucinas kilęs iš lotyniško žodžio kapution (capution), kurio šaknies kaput (caput) pirminė reikšmė „galva“, iš jo atsirado itališkas žodis kapučio (cappuccio), o šis  reiškia „gobtuvą ar tai, kas dengia galvą“, tad, manytina, kad tie vienuoliai kapucinais pavadinti dėl to, kad jų abitas yra su gobtuvu.

Kadangi kava gavo pavadinimą pagal vienuolius kapucinus, kurį laiką ir Valstybinė lietuvių kalbos komisija siūlė vadinti kapucino kava.

Kodėl melodraminiai serialai pradėti vadinti muilo operomis?

    XX a. viduryje JAV išpopuliarėjo radijo serialai, kurių rėmėjos ir reklamos užsakovės paprastai būdavo muilo gamintojų įmonės, todėl ir televizijos buitiniai melodraminiai serialai pradėti vadinti muilo operomis. Parengta pagal V. Drotvino straipsnį „Frazeologizmai iš anglų kalbos“ (Gimtoji kalba, 2011, Nr. 7).

* Koketė ir gaidys – iš to paties molio

Teneįsižeidžia koketės, bet, pasirodo, su gaidžiu jas sieja tiesioginis ryšys. Prancūzų kalboje iš žodžio coq „gaidys“ atsirado veiksmažodis coqueter „puikuotis, pūstis kaip gaidžiui“, ir ilgainiui prancūzai šią vyrišką gaidžio ypatybę visiškai nekaltai priskyrė moteriai, taip ir atsirado  coquette – koketė.

(Parengta pagal A. Sabaliausko knygą „Iš kur jie? Pasakojimas apie žodžių kilmę“, Vilnius, 1994)

* Iš kur atsirado nykštukas ir milžinas?

Nykštukas, kaip ir galima numanyti, atsirado iš piršto – nykščio – pavadinimo, pridėjus mažybinę priesagą -uk-. Milžino kilmės nežinotume, jeigu nebūtų žodyne užfiksuota, kad kai kuriose tarmėse žodis milžti reiškia „tinti, t. y. didėti, pūstis“. Vadinasi, milžinas – labai išpampusi būtybė.

(Parengta pagal K. Gaivenio knygą „Margas žodžių pasaulis“, Vilnius, 1987) 

* Kokios šalies sostinės pavadinimas „danų miestas“?

Iki XIII a. pradžios šis mietas buvo Kolevanas/Kalyvanas arba Lindanisė.  1219 m.  jį užima danai ir pavadina Reveliu (Reval) pagal žemę Revalą, kurioje tas miestas stovi. Danų užimtą miestą vietiniai ėmė vadinti „danų miestu“ – taani linn.  Pavadinimas Revelis išliko iki pat XX a. pradžios ir tik 1918 m., susikūrus Estijos Respublikai, buvo pervadintas ir gavo liaudyje vartotą vardą „danų miestas“ –  Talinas.

(Parengta pagal A. Butkaus straipsnį „Baltijos šalių sostinių pavadinimai“, išspausdintą 2014 kovo mėn.  „Gimtajame žodyje“ Nr. 3 (561))

* Doleris kilo iš žodžio „slėninis“... Čekijoje

Į šiaurę nuo garsiojo Karlovi Varų kurorto yra nedidelis miestelis, kuris čekiškai vadinasi Jachymov. Vietos vokiečiai jį vadino Joachimstal – šventojo Joachimo slėniu (vokiškai das Tal „slėnis“). XVI a. pradžioje šioje vietovėje atsirado nemažai sidabro ir žmonės pradėjo iš jo kalti ne tik visokius gražius daiktus, bet ir pinigus. Iš pradžių tuos pinigus Joachimstaleriais vadino, bet paprastiems žmonėms buvo sunku ištarti, todėl pusę žodžio numetė ir liko tik taleriai („slėniniai“). Vokiečių des Taler pateko į danų, švedų, italų, vengrų, anglų kalbas ir kiekviena kalba šį žodį priderino prie savo tarimo. 

(Parengta pagal A. Sabaliausko knygą „Iš kur jie? Pasakojimas apie žodžių kilmę“, Vilnius, 1994)

* Ar žinote, kas yra makaroniška kalba?

Ne, ne, su spagečiais, vamzdeliais ar vermišeliu tai nieko bendra. Tai kalba, prikaišiota  makaronizmų (pranc. macaronisme) – svetimos kalbos žodžių arba posakių, kuriuos kalbėtojas nepakeistu pavidalu įterpia į kalbą, pvz.: Šitas projektas man buvo toks challenge, bet viską padariau brilliant.

* Kas sieja Bernardą ir Uršulę?

Gal meilė – kas ten žino, bet gauruotas, stambus ir plėšrus žvėris – tai jau tikrai. Bero (bern-) senovės vokiečių aukštaičių tarmėje reiškė „lokys“, o  ursula lotyniškai yra „lokutė, meškutė“.

* Ar prūsokai kilę iš Prūsijos?

Prūsokais slavai vadino ne tik buvusios Rytų Prūsijos ar Klaipėdos krašto vokiečius, bet ir baisiai bjaurius ruduosius tarakonus. Taip jau yra, kad kaimynai, kai dėl ko nors riejasi, kuo nors nepasidalija, vieni kitų vardais pradeda vadinti ir kokius nekenčiamus daiktus. Štai ir čekai tą bjaurų tarakoną pavadina „švabu, vokiečiu“ (švab), prancūzams utėlės ir blusos  – „ispanai“ ir „ispanės“ (espagnol, espagnole), o vokiečiams utėlės – „prancūzai“ (die Franzosen). 

(Parengta pagal A. Sabaliausko knygą „Iš kur jie? Pasakojimas apie žodžių kilmę“, Vilnius, 1994)

* Ką žmonės veikia lėkščių saugykloje, arba žodžio diskoteka kilmė

Abu žodžio diskoteka komponentai kilę iš graikų kalbos: diskos „metamasis ratas, diskas, lėkštė, veidrodis“ ir thēkē „saugykla, dėžė, kapas“.

Tarp įdomesnių disko giminaičių – anglų kalbos žodis dish „valgis, patiekalas“. Tokia reikšmė atsiradusi todėl, kad anglų dish reiškia ir „lėkštė“, kaip ir rusų блюдо yra ne tik „valgis, patiekalas“, bet ir „dubuo“. Iš baltarusių bliūdas paplito ir lietuvių kalbos tarmėse. Beje, tikriausiai žinote, kad bendinėje kalboje vartotinas žodis dubuo.  

(Parengta pagal A. Sabaliausko knygą „Iš kur jie? Pasakojimas apie žodžių kilmę“, Vilnius, 1994)

* Koks gyvūnas gavo pavadinimą „nesuprantu“?

Kažkada į Australiją patekęs europietis norėjo sužinoti, kaip vadinamas tas keistai šuoliuojantis gyvūnas, ir paklausęs vietinio gyventojo. „Kangaroo“, – tas atsakęs. Europietis užsirašė, ir žodis paplito. Tik vėliau paaiškėjo, kad kangaroo čiabuvių tarme reiškia... „nesuprantu“.

(Parengta pagal K. Gaivenio knygą „Margas žodžių pasaulis“, Vilnius, 1987) 

* Kas tas kudašius?

Turbūt visi yra girdėję posakį nešti kudašių, bet kas gi tas kudašius, ko gero, nedaug kas tiksliai atsakytų. Kudašius yra žmogaus galvos plaukai, kuodas (pvz.: Žiūrėk, koks tavo kudašius pasišiaušęs), paukščio kuodas kudašiumi niekada nebuvo vadinamas.

Graikų sapnų dievas – „pavidalų gamintojas“

Kiekvienas iš mūsų graikų sapnų dievo vardą žinome, tik juo vadiname visai ką kita. 1805 m. graikų sapnų dievo Morfėjo vardu vokiečių vaistininkas pavadino savo išrastą skausmą malšinantį vaistą. Šį dievą pasirinko todėl, kad iš aguonų galvučių pagamintas vaistas greitai migdo, sukelia keistą linksmumą, pakilią nuotaiką. Pažodžiui dievo vardas Morfeús reiškia „pavidalų gamintojas“ (morfē „forma, pavidalas“), senovės graikai jį taip pavadino, nes buvo įsitikinę, kad šis gudrus dievas, norėdamas greičiau užmigdyti žmogų, rodo jam visokiausius pavidalus ir formas.

(Parengta pagal A. Sabaliausko knygą „Iš kur jie? Pasakojimas apie žodžių kilmę“, Vilnius, 1994)

* Koks vaisius gavo pavadinimą „asilo agurkas“?

Harbūza atkeliavo iš persų kalbos, kurioje kadaise žodis har, her reiškė asilą. Bet pamažu har virto komponentu, žyminčiu didumą. Štai kaip iranėnų asilas (har, her) keičia žodžių reikšmes: muš – „pelė“, harmuš – „žiurkė“ („asilo pelė“), sáng  „akmuo“ – harsáng „akmens luitas“ („asilo akmuo“). Tad „asilo agurkas“ virto „dideliu agurku“ – arbūzu.

Įdomu tai, kad ne visiems arbūzas pasirodė panašus į agurką. Graikams agurotis –  mēlopépōn – „išnokęs obuolys“ (mēlon – „obuolys“, pépon – „išnokęs“), tad obuolys arbūzo pavadinime išplito ir kitose kalbose: prancūzų melon d‘eau, anglų water-melon, vokiečių die Wassermelone.

(Parengta pagal A. Sabaliausko knygą „Iš kur jie? Pasakojimas apie žodžių kilmę“, Vilnius, 1994)

Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...