Įsivaizduokite: darbuotojas kreipiasi į teismą, šis pripažįsta, kad darbdavys su juo tinkamai neatsiskaitė, ir priteisia neišmokėtą atlyginimą. Byla lyg ir laimėta. Tačiau tuo pačiu sprendimu teismas įpareigoja tą patį darbuotoją atlyginti darbdaviui bylinėjimosi išlaidas – kelis kartus didesnę sumą, nei buvo priteista jam pačiam. Rezultatas paradoksalus: formaliai teisus žmogus iš teismo išeina ne su pinigais, o su skola. Ar taip apskritai gali būti? Teoriškai – galėjo.
Bendra taisyklė – „pralaimėjęs moka“
Civiliniame procese galioja principas, kad bylinėjimosi išlaidas – žyminį mokestį, advokato honorarą ir kt. – atlygina pralaimėjusi šalis. Jei ieškinys patenkinamas iš dalies, išlaidos paskirstomos proporcingai: ieškovui atlyginama tiek, kiek jo reikalavimų patenkinta, o atsakovui – kiek atmesta. Ši taisyklė paprasta ir aiški, tačiau darbo bylose kartais gali lemti akivaizdžiai neteisingą rezultatą. Priežastis ta, kad darbuotojas dažnai negali tiksliai prognozuoti, kokią sumą teismas jam galiausiai priteis. Prašoma daugiau, priteisiama mažiau – ir „proporcija“ apsiverčia prieš patį darbuotoją, nors iš esmės, pradėdamas ginčą, jis buvo teisus.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) 2025 m. rugsėjo mėn. nutartyje byloje Nr. e3K-3-128-1120/2025 pateikė išaiškinimus, lemiančius, kad skirstant bylinėjimosi išlaidas gali būti svarbu ne, kokia apimtimi reikalavimas patenkintas, o apskritai reikalavimo, kaip tokio, patenkinimas.
Byloje darbuotoja siekė atlyginimo už darbą poilsio dienomis. Teismai pripažino, kad darbdavys su ja tinkamai neatsiskaitė, tačiau galiausiai priteista suma buvo gerokai mažesnė už prašytą pradžioje. Pritaikius „pralaimėjęs moka“ taisyklę mechaniškai, darbuotoja būtų turėjusi atlyginti darbdaviui daugiau bylinėjimosi išlaidų nei jai priteista kompensacija ir dar likti skolinga. Remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, LAT išaiškino, kad darbo bylose reikia vertinti ne tik „kiekybinį“ rezultatą (kokia pinigų dalis priteista), bet ir „kokybinį“ – ar darbuotojo reikalavimas iš esmės buvo pagrįstas. Taigi jeigu standartinis bylinėjimosi išlaidų paskirstymas atimtų iš darbuotojo tai, ką jis pagrįstai laimėjo, teismas turi nukrypti nuo „pralaimėjęs moka“ taisyklės (CPK 93 str. 4 d.).
Teismas nurodė ir kriterijus, į kuriuos reikėtų atsižvelgti sprendžiant, ar nukrypti nuo įprastos taisyklės:
- bylos pobūdis ir jos reikšmė iš esmės laimėjusiai šaliai;
- tos šalies elgesys (ar nereikšta akivaizdžiai nepagrįstų reikalavimų, ar nepiktnaudžiauta procesu);
- ir tai, ar antroji šalis dėl perdėto reikalavimo patyrė papildomų išlaidų.
Ikiteisminė stadija – išlaidos lieka darbo ginčo šalims
Kitas svarbus niuansas – darbo ginčų komisija (DGK). Pagal Darbo kodekso 217 str. 3 d., DGK darbo ginčai dėl teisės nagrinėjami nemokamai, o šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos apskritai nepriteisiamos. Praktiškai tai reiškia, kad net ir laimėjusi šalis advokato honoraro už atstovavimą DGK iš oponento neatgaus. Visgi atsirado bandymas šią taisyklę interpretuoti kitaip, pasitelkiant žalos atlyginimo institutą.
LAT byloje Nr. e3K-3-15-823/2026 nustatė, kad darbuotoja, laimėjusi ginčą DGK, atskirą ieškinį darbdaviui pareiškė, reikalaudama advokato išlaidų ne kaip bylinėjimosi išlaidų, o kaip žalos (nuostolių) pagal deliktinę atsakomybę. Visgi LAT tokio reikalavimo netenkino bei išaiškino, kad DK 217 str. 3 d. yra imperatyvi specialioji norma, kurios negalima „apeiti“ civilinės teisės normomis, o draudimas priteisti šias išlaidas galioja abiem pusėms – ir darbuotojui, ir darbdaviui. Tokia išvada patvirtinta ir Konstitucinio Teismo (LAT bylos nagrinėjimo metu kreipusis į pastarąjį teismą): 2025 m. spalio 23 d. nutarimu Konstitucinis Teismas pripažino, kad DK 217 str. 3 d. neprieštarauja Konstitucijai. Tokia tvarka, teismo vertinimu, darbo ginčų nagrinėjimą daro prieinamesnį – ginčą inicijuojanti (paprastai silpnesnioji) šalis nerizikuoja finansiškai nukentėti, o kiekviena šalis nuo pat pradžių žino, kad patirs tik tas išlaidas, kurias pati pasirinks.
Taigi praktinė išvada aiški: advokato pagalbos DGK kaina – pačių besibylinėjančių šalių rizika, neatsižvelgiant į ginčo baigtį.
Naujovė nuo 2026 m. – išimtis darbo užmokesčio diskriminacijos byloms
Nuo 2026 m. birželio 7 d. įsigaliojo Darbo kodekso pakeitimai, kuriais įgyvendinama ES darbo užmokesčio skaidrumo direktyva. Tarp jų – naujoji DK 217 str. 4 d. taisyklė: bylose, susijusiose su ieškiniu dėl diskriminacijos darbo užmokesčio srityje, teismas gali nukrypti nuo CPK nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas.
Kitaip tariant, tai, ką LAT aprašytoje praktikoje pripažino visoms darbo byloms, įstatymų leidėjas dabar tiesiogiai įtvirtino atskirai jų kategorijai – ginčams dėl vienodo darbo užmokesčio už tokį patį ar vienodos vertės darbą. Tai dar viena kryptis, mažinanti finansinę riziką darbuotojui, nusprendusiam ginti savo teises.
Taigi bylinėjimosi išlaidų klausimas darbo bylose vertas vis didesnio dėmesio, nes jis gali nulemti, ar teisminė gynyba apskritai turi prasmę. Reiktų nepamiršti ir to, kad abiem pusėms galioja ta pati vis aktualesnė taisyklė: reikšmingas ne tik ginčo rezultatas, bet ir tai, kaip sąžiningai elgtasi jį sprendžiant.
