Mokesčių esmė – bendruomenės sutartis. Bet kai nuosavybė apmokestinama jau po visų sumokėtų mokesčių – tai nebe mokestis, o duoklė. Ir tai sugriauna pasitikėjimą. Mokesčiai yra civilizuotos ir atsakingos visuomenės pamatas. Jie leidžia valstybei užtikrinti saugumą, švietimą, sveikatos apsaugą, infrastruktūrą. Mokėdamas mokesčius nuo pajamų ar vartojimo, žmogus jaučiasi bendruomenės dalimi – jis prisideda prie bendrojo gėrio ir supranta, kad jo auka grįžta atgal. Tai socialinis kontraktas: aš duodu – ir kartu gaunu.
Tačiau kai valstybė pradeda apmokestinti jau įsigytą, sąžiningai uždirbtą turtą, kuris buvo įgytas sumokėjus visus teisėtus mokesčius, tas ryšys nutrūksta. Vietoj partnerystės atsiranda primesta prievolė. Tai nebėra mokestis – tai duoklė. Ir tai griauna ne tik pasitikėjimą valdžia, bet ir pačią valstybės idėją.
Istorinė duoklės logika
Žvilgtelėkime į istoriją. Senovėje duoklė buvo karo grobio tąsa. Nugalėtojas versdavo pavergtus mokėti mainais už gyvybę. Vikingų laikais slavų žemės mokėjo danams, o Aukso Ordos laikotarpiu rusų kunigaikštystės klūpojo prie mongolų kojų. Viduramžiais duoklė įgijo kitą formą – feodalizmą. Valstietis, neturėdamas savo žemės, privalėjo atiduoti feodalui derliaus dalį arba dirbti lažą. Jis gyveno tik tol, kol mokėjo. Sovietmečio griūties metais Lietuvoje vėl sugrįžo primityvioji duoklės versija – stogų laikai. Verslininkai, ūkininkai buvo priversti mokėti už tariamą apsaugą – ne tam, kad gautų paslaugą, o tam, kad jų turtas ir gyvybė liktų neliečiami.
Oficiali duoklė XXI amžiuje
Šiandien, XXI amžiuje, nepriklausomoje Lietuvoje, duoklė grįžta vėl. Tik šįkart ji įvilkta į oficialias formas – nekilnojamojo turto mokestį. Valdžia be karo, be okupacijos, be išorinės prievartos įveda mokestį už teisę turėti tai, ką žmogus jau sąžiningai sukūrė. Nuosavybė – turtas, įgytas mokant pajamų mokesčius, PVM, žemės mokestį, notaro mokesčius – vėl tampa priežastimi papildomai mokėti. Ne kartą, ne sykį, bet kasmet, tarsi nuolat primenant: „tai, ką turi, iš tiesų nėra tavo – tai yra mūsų leidimas tau turėti.“
Neteisinga ir pavojinga
Tai ne tik neteisinga. Tai – pavojinga.
Turto mokestis neturi jokio tiesioginio ryšio su gautomis paslaugomis. Jis nepriklauso nuo to, ar žmogus uždirba, ar turi pajamas, ar yra pensininkas. Tai baudžianti duoklė už pačią nuosavybės faktą. Šitaip valdžia iš socialinio partnerio virsta stipresniu išnaudotoju, kuriam rūpi ne bendroji gerovė, o kiek galima paimti. Tai logika, kurią pažįstame iš tamsiausių laikotarpių – iš prievartos, iš feodalinių baudžiavų, iš sovietmečio „stogų“. Tai logika, kuri neturi vietos laisvoje valstybėje.
Tikrieji mokesčiai kuria pasitikėjimą
Nesuklyskime: socialiai atsakinga visuomenė moka mokesčius už pajamas ir vartojimą.
Tai sąžininga. Tai stiprina pasitikėjimą. Tai sukuria valstybę kaip bendrą namą. Tačiau duoklė už turimą turtą – tai durys atgal, į praeitį, kur žmogus yra ne laisvas pilietis, o laikinas nuomininkas savo pačio gyvenime.
Moralinis valstybės išlikimo klausimas
Jeigu šiandien tylėsime, rytoj mokėsime ne tik už turimą turtą, bet ir už teisę gyventi.
Tai nėra tik ekonominis klausimas. Tai – moralinis valstybės išlikimo klausimas. Jeigu norime išlaikyti laisvę, turime drąsiai pasakyti:
NT mokestis – tai XXI amžiaus duoklė.
Tai neteisinga.
Tai pavojinga.
Ir tai turi būti atmesta.
