Viešoje erdvėje kyla diskusijos dėl Vidaus vandens kelių direkcijos projekto (gal tik idėjos) reguliuoti Neries upės vagą bei pritaikyti ją laivybai. Sausio pabaigoje Vilniaus universiteto (VU) dalis akademikų paskelbė savo poziciją – projektą stabdyti. Vėliau jiems pritarė Gamtos tyrimo centro mokslininkai.
Remiantis šių mokslininkų pranešimais Lietuvos mokslų akademijoje (LMA) vyko seminaras-diskusija. LMA vadovybės paskelbta rezoliucija (2025 03 20) besąlygiškai pritaria minėtų institucijų mokslininkams galimas neigiamas šios idėjos aplinkosaugines pasekmes. Nesigilinant į šios rezoliucijos detales pabrėžiame jos keletą neskaidrių dalykų: 1) Neries laivybos idėjos iniciatoriai ir hidroinžinerijos mokslininkai su pranešimais čia nedalyvavo. Tai neobjektyvu; 2) Akivaizdu, šiam projektui iki šiol nėra atlikta jokio techninio-ekonominio pagrindimo bei poveikio aplinkai vertinimo. Iš garbingo mokslo pozicijos atrodo keista: akademikams priimti drastišką sprendimą be būtinų tyrimų. Rezoliucija tyrimų net nerekomenduoja, kurie reikalingi tiesos išaiškinimui.
Trumpa forma pateikiu tik VU akademikų poziciją ir autoriaus kritinius pastebėjimus:
1. Analizuojant hidrologinius aspektus, VU teigia, kad dėl ilgėjančių sausrų ir didėjančio garavimo mažėja upių vandeningumas, todėl laivyba bus neįmanoma. Be to Baltarusijoje Vileikos–Minsko sistema, Vileikos HE ir Astravo AE mažina Neries vandeningumą, todėl laivybai Lietuvoje kils problemų.
Gamtoje vyksta pasikartojantys hidrologiniai ciklai ir procesai. Turime 210 m. trukmės Nemuno matavimų duomenis Smalininkuose, o hidrologai mini laikotarpius, kai Nemuną buvo galima pervažiuoti vežimu. Geologai teigia, kad prieš 20 000–30 000 metų upės tekėjo priešinga kryptimi. Tad klimato kaita visada vyko natūraliai. Sutinkame – Neries hidrologinis režimas, jos morfologija pasikeitė į blogąją pusę, upės vaga sulaukėjo. Istoriniai matavimai rodo, kad didžiausi nuosėkiai fiksuoti žiemą, ne vasarą. Matematiniai testai Nemuno žemupyje nepatvirtina reikšmingo projektinio vandens lygio kritimo. Net vandeningame Reine per 200 metų bent 15 kartų laivyba buvo sutrikdyta dėl sausrų, o 5 kartus – sustojo visiškai. Vandeningumo svyravimai neišvengiami, todėl svarbu mokytis prisitaikyti.
Pagal Baltarusijos Minsk Vodokanal duomenis, per pastarąjį dešimtmetį Neries vanduo Minskui tiekiamas dvigubai mažiau – apie 100 mln. m³ per metus, t. y. 4–5 kartus mažiau nei projektinis našumas. Astravo AE didžiąją dalį vandens grąžina į upę, o Vileikos HE Neries nuotėkio nemažina, priešingai negu teigiama.
Dėl didelio atstumo (apie 250 km) ir upyno ploto padidėjimo ties Vilniumi hidrologinis režimas atsistato. Nors pasitaiko pažeidimų dėl gamtosauginio debito, tai dažniausiai siejama su sausromis. Tikrąją situaciją gali parodyti išsamūs tyrimai, o ne neatnaujinta informacija.
2. Aprašant Neries hidrografinius aspektus VU akademikai pateikia vadovėlinius, teorinius teiginius, kurie mažai siejasi su praktika.
Vertinant Neries hidrografinių pokyčių darbus, juos reikėtų lyginti su Nemuno vandens keliu. Iki 1991 m., kai laivyba Nemune buvo intensyvi, kasmet iš upės pašalindavo 5–6 mln. m³ smėlio, vėliau – 2–3 kartus mažiau. Ar toks dugno valymas sunaikino salpas, pažeidė ekosistemą? Ne. Saikingas vagos gilinimas arba valymas neužkerta kelio potvyniams. Nemuno vandens kelias su bunomis taip pat nestabdo vandens išsiliejimo. VU mokslininkai klaidingai interpretuoja meandrų susidarymą. Neries vaga istoriškai stabili – pastaraisiais 30–50 metų naujų meandrų neatsirado.
3. VU geomorfologiniame vertinime nereikia ieškoti istorinių paralelių dėl upių atsiradimo prieš keliasdešimt tūkstančių metų ir Neries vandens kelio atnaujinimo galimybių.
Tai elementarios geografinės žinios. Ledynai ištirpo dėl klimato kaitos – atšilimo, sukelto ne dėl žmogaus veiklos. Nelikus didelių potvynių, Neryje formuojasi naujos salos, o upė „sulaukėjo“. Panaši situacija ir su rėvomis – jos nėra pastovios, keičiasi priklausomai nuo potvynių ir ledonešių. Pripažįstame, kad vandens kelio įrengimas gali pažeisti rėvas, tačiau vertingiausias galima išsaugoti pasitelkus pažangias hidraulinės inžinerijos technologijas.
4. Analizuojant teisinius aspektus VU teigia, kad planuojami vagotvarkos darbai, pažeis nacionalinius sprendinius, ES Vandens pagrindų direktyvą, kitus šalies tarptautinius įsipareigojimus aplinkosaugai.
Ne visi teisiniai aspektai yra baubas vandens inžinerijos projektams, kaip teigiama. Mūsų šalies aplinkosaugos teisės praktikoje šioje srityje dažnai perlenkiama lazda. Pvz., ES Vandens pagrindų direktyva (2000/60/EB) neužkerta kelio naujoms subalansuotoms žmonių veikloms, įskaitant vidaus vandenų laivybą. LR Aplinkos ministerijos tinklalapyje „Kas yra Natura 2000“ teigiama: „Natura 2000 teritorijos nestabdo šalies ūkio plėtros. Šios teritorijos nustatymas nereiškia, kad būtina nutraukti visą joje lig šiol vykdytą ekonominę veiklą. Tad nepateisinamai bandoma stabdyti vandens kelio modernizaciją Neryje.
5. VU pristatydama nacionalinio saugumo aspektus teigia, kad Baltarusija, pasitelkdama Vileikos-Minsko vandens sistemos pajėgumus, gali sukelti staigius vandens svyravimus Neryje, siurblinėmis stipriai sumažinti jos debitą trikdydama planuojamą laivybą, ypač ekstremaliomis situacijomis.
Nesame sabotažo veiksmų ekspertai, tačiau ši priemonė, vadinama dar sankcijomis prieš nemėgstamų šalių ekonomikas tampa vis dažnesnė. O dėl tarptautinių upių vandens naudojimo istorijoje ir net dabar kilo ne vienas konfliktas. Tačiau Neries atveju sustabdyti upės tėkmę yra nerealu – tam nėra techninių galimybių reikšmingai sumažinti vandens kiekį Lietuvos teritorijoje. Tai ne dujų ar naftos tiekimo nutraukimas ar traukinių stabdymas.
6. VU išvadose teigiama, kad klimato kaitos prognozės rodo, kad ateityje mažo vandeningumo laikotarpiai tik ilgės ir dažnės, todėl laivyba Nerimi tarp Vilniaus ir Kauno, reikalinga žymiai gilinti upės vagą. Šie hidroinžineriniai darbai kelia grėsmę „Natura 2000“ teritorijoms, mažina žuvų populiacijas ir žinduolius. Taip pat pažeidžiamos Neries regioninio parko vertybės, valstybės paveldo objektai, gamtinio karkaso vientisumas bei ekologinė pusiausvyra. Siūloma išbraukti Neries upę iš valstybinės vandens kelių kategorijos – paliekant trumpas laivybos atkarpas tik miestuose, o rekreacinei laivybai naudoti mažus laivelius, kuriems nereikalinga upės vagos bei slėnio modifikacija.
Šalies mokslininkų nuomonės dėl ilgalaikių kritulių prognozių skiriasi – vieni teigia, kad upių nuotėkis mažės, kiti – kad kritulių kiekis didės, ypač žiemos sezonu. Ankstesni klimato kaitos modeliai rodo, kad iki šimtmečio galo Lietuvoje metinis kritulių kiekis gali padidėti nuo 5,7 proc. iki 17,9 proc., o naujausias – CMIP6 scenarijus numato, kad šiltuoju laikotarpiu kritulių gali mažėti, tačiau šaltuoju – didėti, išlaikant bendrą balansą. Iš tikro, klimato atšilimas šalyje labiausiai paveikė maksimalias nuotėkio reikšmes – išnyko dideli potvyniai, dėl kurių upės morfologija keičiasi. Tai reiškia, kad natūralūs procesai, tokie kaip rėvų formavimasis ar salų atsiradimas, vyksta sparčiau. Tačiau teigti, kad Neris „džiūsta“, yra per anksti – šis klausimas reikalauja nuodugnesnio tyrimo ir analizės.
Dėl vidaus vandenų kelių statuso – nesutinkame su siūlymu išbraukti Nerį iš valstybinės reikšmės vandens kelių kategorijos. Svarbu išskirti keleivinę laivybą, kuri turi mažai perspektyvų visuotinio automobilizmo eroje, nuo rekreacinės ir turistinės laivybos, kuri yra aktyvi ir turi potencialą. Tarptautinėje praktikoje egzistuoja aiškios vandens kelių ir jiems skirtų laivų klasifikacijos, į kurias reikia atsižvelgti priimant sprendimus dėl inžinerinių priemonių.
Infrastruktūros projektų planavimas turėtų būti vykdomas atsižvelgiant į aplinkosaugos aspektus, tačiau kategoriškai stabdyti Neries kaip vidaus vandens kelio modernizaciją, remiantis vien tik pesimistinėmis klimato kaitos prognozėmis, „Natura 2000“ reikalavimais, tariamo karkaso ir svarbių migracijos koridorių pažeidimais, nėra racionalu.
Išvada: VU dalies mokslininkų požiūris – Neries vandens kelio atnaujinimą stabdyti, išbraukti iš valstybinės reikšmės vandens kelių sąrašo, apskųsti ES dėl galimų aplinkosaugos pažeidimų ir keliamos įtampos su mūsų Rytų kaimyne dėl Neries upės vandens naudojimo. Argumentuojama klimato kaitos pasekmėmis – Neris baigia išdžiūti, adaptacijos prisitaikyti prie gamtinių vandens ciklų kaitos nesiūloma. O laivyba, turinti nors ir nedidelę rinkos nišą, gali prisidėti prie žaliojo kurso įgyvendinimo, kaip tai daroma Nemune.
Vidaus vandens kelių išvystymas Europoje skiriasi – kai kur jis klesti, kitur apleistas. Neries nepritaikysime dideliems laivams dėl per mažo gylio. Jo modernizacija reikalautų rimtų inžinerinių sprendimų ir reguliarių priežiūros investicijų. Vienkartinės vagos valymo investicijos neužtikrins ilgalaikio rezultato be vagos reguliavimo statinių (bunų). Efektyvesnis sprendimas – saikingo aukščio patvankos, leidžiančios daugiatikslį vandens naudojimą ir garantuoja projekto ekonominį gyvybingumą. Tačiau šalyje jos yra draudžiamos.
Europoje sunkiai įgyvendinami dideli laivybos projektai. Pvz., Vyslos kanalas per Aistmarių Neriją Lenkijoje, susilaukė didelio pasipriešinimo iš vietos aplinkosaugos ir iš Kaliningrado. Prancūzijoje nelengvai plėtojama Senos upės jungtis su Šiaurės Europa. Projektų atsipirkimas užtruks dešimtmečius, bet išorinė nauda atsveria kaštus. VVKD turėtų įvertinti Neries ruožo iki Jonavos įteisinimą tarptautiniu vandens keliu (AGN) ir modernizaciją vykdyti etapais (iki Jonavos). Visuomenė turi apsispręsti dėl šio projekto ateities. Bet pirmiausi būtini tyrimai – poveikio aplinkai vertinimas bei techninis-ekonominis pagrindimas. Apie kuriuos šiandieną galima tik svajoti.
