Mediacija yra pokalbis tarp trijų asmenų: mediatoriaus ir dviejų nesutariančių ginčo šalių. Mediatorius veda jį padėdamas ginčo šalims bendrauti, geriau pažinti viena kitos poreikius ir rasti jų problemų sprendimo būdus, kurie būtų joms abiem priimtini.
Turiu pasakyti, kad mediacijos metu žmogaus teisės nėra ginamos teisininkams įprastu būdu, jos nėra formaliai deklaruojamos skambiais lozungais, nes tai mediacijos kambarys nėra teismo salė, kur vienas asmuo kaltina, o kitas ginasi. Mediacijos centre visada yra žmogus. O žmogaus teisės, mums mediatoriams, yra neatsiejama, nediskutuojama ir neginčijama kiekvienos ginčo šalies savasties dalis. Mediacijos tikslai – ginčo išsprendimas, žmonių santykio atstatymas bei jų konfliktų sprendimo įgūdžių ugdymas.
Šių tikslų siekiame ne formaliai, o individualiai vertinant kiekvieną situaciją, priimant kiekvieną žmogų su didžiule pagarba ir tikėjimu jo galia atsakingai priimti sprendimus. Tikime, kad būtent atvirumas, pagarba bei tikėjimas išlaisvina ir įgalina pokyčiams, kūrybai ir sprendimams. Mediatorius privalo priimti žmones tokius, kokie jie yra, suvokti jų įvairovę, kaip kuriančią, o ne griaunančią jėgą. Tik pripažindami įvairovę, panašumų ir skirtumų darnoje, silpnybių ir stiprybių vienovėje bei tarpusavio palaikyme atkuriame žmonių tarpusavio santykius. Esu giliai įsitikinus, kad tai tikrasis kelias užtikrinti žmogaus teises. Per pripažinimą ir pagarbą labiau, nei per kaltinimus, bausmes ar privalomų vykdyti sprendimų primetimą.
Ar mediacija gali būti vaistas nuo gausybės konfliktų kamuojančių mūsų visuomenę? Gaila, bet turbūt ne. Deja, ne visada mediacijoje pavyksta pasiekti jos tikslų. Juk tai, kaip seksis šis pokalbis, labiausiai priklauso nuo žmonių, kurie jame dalyvauja, nuo jų gyvenimo patirčių, nuostatų, vertybių, gebėjimo pasitikėti, atleisti, išgirsti kitą. Juk ne visada konflikto akivaizdoje turime jėgų tą padaryti.
Dažnai nesutarimus lydi stiprios emocijos ir jausmai, kurie blokuoja bendravimą. Tai paprastai ir skatina ieškoti greito efekto, spręsti problemą be jos kilimo priežasčių išsiaiškinimo. Tikrai, konfliktas panašus į ligą, su kuria mes galime kovoti dviem būdais – greitai numalšindami jos simptomus (dažnai tas pasireiškia kaip atsisakymas bendrauti, ignoravimas, ieškojimas teisinių argumentų kreipimasis į teisėsaugos institucijas) arba atlikdami krūvą tyrimų ir ieškodami ligos priežasčių su tikslu kovoti ne su simptomais, bet su ligos priežastimis (konflikte tai reiškia laiko skyrimą, atsidavimą procesui, kuriuo siekiame išsiaiškinti nesutarimų priežastis, kiekvieno žmogaus tame santykyje poreikius ir rasti vaistą (bendravimo taisykles), kuris ateityje iš esmės pagerintų tą santykį).
Mano giliu įsitikinimu, kaip ir medicinoje, taip ir valdant konfliktus visuomenėje tiek simptomų gydymas, tiek ir ligos sukėlėjų paieška turi gyvuoti drauge. Nepaneigsiu, kad dažnai į teisės pažeidimus reikia reaguoti griežtai, neatidėliotinai ir pasitelkiant valstybės prievartinius būdus. Tačiau užgesinus ugnį, dėmesį turime perkelti prie gaisro priežasčių paieškos ir likusių žarijų. Mediacija čia yra puiki priemonė. Tokiame pokalbyje ginčo šalims talkina profesionalus ginčų sprendimo specialistas, kuris turi žinių ir įgūdžių kaip spręsti sudėtingas situacijas ir gali savo klausimais, apibendrinimais, įvairiomis kitomis technikomis vesti pokalbį link konstruktyvaus ginčo išsprendimo. Kita vertus, kuo anksčiau pritaikysime mediacijos metodą konfliktui spręsti, tuo didesnė yra tikimybė sėkmei.
Kaip įsisenėjusias ligas, taip ir konfliktus išspręsti yra sunkiau. Jaučiant nepasitenkinimą, priešiškumą, žmonės imasi tolimesnių santykių griūtį sąlygojančių veiksmų: ieško palaikymo, buriasi į koalicijas, juodina oponentus, ieško priežasčių kreiptis į teisėsaugos institucijas. Atlikus tokius veiksmus labai sunku grįžti prie diskusijos. Tokiais atvejais pagalba iš šalies tampa vienintele galimybe pokalbiui inicijuoti. Efektyvus dalyvavimas mediacijoje reikalauja aukštos konfliktų sprendimo kultūros. Ją mediatoriai stengiasi ugdyti Lietuvos visuomenėje.
Stebime daug konfliktinių situacijų aukščiausiose valstybės valdžios institucijose. Gal ir čia tiktų mediacija? Turbūt daugeliu atveju tai padėtų geriau vienas kitą išgirsti. Manau, kad siekiant pokyčių, pradėti reikėtų nuo konfliktų valdymo pagrindų, nuo paprasčiausių dalykų. Pirma, suvokimo, kad žmonės yra skirtingi ir tai nėra blogai.
Supratimo, kad žmonės turi skirtingus reikalavimus (pozicijas) ir tai yra normalu. Tą įsisavinę, turime suvokti ir tai, kad, kol matome tik priešybes, niekaip nerasime žmones siejančių bendrumų. O sprendimai prasideda nuo bendrumo paieškos, nuo bendrų vertybinio lygmens tikslų išsigryninimo. Dirbti darniai drauge valstybės naudai gali tie, kas ją kelia aukščiau asmeninių ambicijų ir politinių taškų rinkimo. Nieko naujo, tačiau nuo to viskas prasideda. Tiesa, konfliktų valdymo pagrindų labai trūksta ne tik Seime ar Vyriausybėje.
Jų trūksta visiems. Mokyklose, universitetuose ar keldami kvalifikaciją orientuojamės į dalykinių kompetencijų ugdymą, tačiau dažniausiai pamirštame vadinamųjų minkštųjų įgūdžių svarbą. Konfliktų valdymas yra vienas iš tų įgūdžių, kuris padeda veiksmingai siekti tiek profesinės, tiek ir asmeninio gyvenimo sėkmės. Mediacijos metu dažnai girdime padėkas už „tokį malonų bendravimą“, nuostabą, kad „ jūs tikrai nuoširdžiai norite mums padėti“. Pagal šias ir panašias reakcijas jaučiame, kad mūsų visuomenėje pagarbus, empatiškas ir į žmogaus pažinimą orientuotas bendravimas yra didžiulė retenybė. Norisi, kad tokio įsiklausymo būtų vis daugiau. Tada ir žmogaus teises mes nešiosimės kiekvienas širdyje kaip bendro gyvenimo pagrindą. Mažiau reikės jas „ginti“, užteks gerbti ir paisyti.
