Verslo pozicija

2021.09.22 14:40

Živilė Kriščiūnė. Dvigubai kainuojanti viešoji paslauga

Živilė Kriščiūnė, Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertė2021.09.22 14:40

Šiandien dar apstu atvejų, kai dėl per aukštos kaimyno tvoros nuolat besiskundžiantis pilietis priverčia inspektorius reaguoti šimtus kartų, kai už kitos tvoros – naujos statybos nesaugūs perdangos aptvėrimai, keliantys pavojų statybininkų gyvybei.

Apsaugoti visuomenę ir aplinką nuo tam tikrų rizikų yra valdžios pareiga, kurią ji vykdo teikdama viešąsias paslaugas – organizuodama ūkio subjektų priežiūrą. Sąžiningą mokesčių sumokėjimą prižiūri mokesčių inspekcija, vaikams skiriamo maisto saugumu darželyje rūpinasi higienos tarnybos, ar kilęs gaisras daugiabučio bute staiga neišplis po visą pastatą – priešgaisrinės apsaugos inspekcija.

Įstatymų leidėjai dažnai mano, kad kuo griežtesni bus saugumo reikalavimai, kuo atidžiau priežiūros institucijos seks, ar jų laikomasi, tuo saugiau ir laimingiau gyvensime. Tikriausiai tai pati brangiausia viešoji paslauga, nes ji kainuoja tiek jos gavėjui, tiek teikėjui. Paslaugos gavėjas arba tiksliau – klientas, moka netgi keliskart: dalis jo sumokamų mokesčių skiriama prižiūrėtojų atlyginimams ir darbo vietoms, dalis – įstatymų leidėjams. Dar vieną dalį savo išteklių verslas turi skirti ir reguliavimo naujovių sekimui ir vykdymui, o darkart brangaus laiko reikia atseikėti tikrintojų skambučiams, vizitams ir jų administraciniams sprendimams įgyvendinti, jau nekalbant apie atrastų pažeidimų grėsmę ir finansinius bei moralinius baudų kaštus.

Reguliuotojų vykdomi patikrinimai tampa įvykiu, neretai išmušančiu iš vėžių, ypač tuomet, kai verslas ir taip daug dėmesio skiria gaminamų produktų ar teikiamų paslaugų saugumui ir kai žalos rizika yra minimali. Tad ar nepermokama už tikrinimus, kurie dažnai vykdomi taip, kaip į pašto dėžutes mėtomos skrajutės rinkiminių kampanijų metu – skrajutes gauna ir balsuojantys rinkimuose, ir ten nedalyvaujantys, ir apsisprendę, ir neapsisprendę rinkėjai.

Atrodytų, juk taip yra paprasčiau ir pigiau – nereikia daug mąstyti; imi ir tikrini visus iš eilės. Tačiau darbuotojų trūkumu nuolat besiskundžiantys priežiūros įstaigų vadovai, skundais, prašymais ir dokumentais nukrauti inspektorių stalai ir konkretūs tikrintojų „pražiūrėti“ atvejai, tokie kaip ilgą laiką į vandens telkinius liejęsi teršalai ar dėl mažareikšmių pažeidimų ir sankcijų motyvaciją praradę verslai, demonstruoja ką kita: daugelis priežiūros institucijų vis dar nesuvokia, už kokią paslaugą klientas yra priverstas taip brangiai mokėti – už kuo didesnį pažeidimų skaičių, ar už rizikos suvaldymą. Kitaip sakant – už skrajučių mėtymą ar už sukurtą komfortą jaustis saugiai ir galimybę pasitarti.

Nors Viešojo administravimo įstatyme yra įtvirtintas rizikos vertinimo principas, reiškiantis, kad priežiūros institucijų veiksmai pirmiausia turi būti nukreipiami didžiausios rizikos atvejams šalinti, rizikos vertinimas planuojant savo veiklą būdingas dar ne visoms institucijoms. Poreikis vertinti ūkio subjektų rizikingumą kyla dėl ribotų valstybės išteklių, kurie turi būti skirstomi proporcingai, o būtinybė laikytis proporcingumo principo įtvirtinta tame pačiame Viešojo administravimo įstatyme. Tad prieštaringai atrodo reguliuotojų uolumas tikrinant, kaip ūkio subjektai laikosi teisės aktų, kai patys dažnai jų nepaiso.

Istoriškai reguliuotojų veikla nuo pat jų veikimo pradžios koncentravosi į kokybės kontrolę. Pavyzdžiui, amatininkų gildijos kontroliavo savo narių produkcijos kokybę. Poreikis siekti geriausios kokybės kilo iš vidaus ir nebuvo primestas „iš viršaus“. Juk kokybišką produkciją klientai pirks ir vėl. Tik vėliau, plėtojantis gamybai ir prekybai bei didėjant centrinės valdžios įtakai ir plečiantis teisėtvarkai, pradėjo steigtis valstybinės inspekcijos. Jų misija buvo šiek tiek platesnė – ne tik kontroliuoti produkcijos kokybę, bet ir prižiūrėti, kaip laikomasi teisės aktuose apibrėžtų normatyvų. Būtent toks savo misijos suvokimas nemažai daliai institucijų būdingas iki šiol ir greičiausiai slypi istorijoje. Tačiau istorinės šaknys neturėtų užgožti vaisių ir virsti našta visuomenei bei pačiam valstybiniam aparatui. Juk ji multiplikuojasi ir virsta dar didesniais praradimais: kylant ginčams įtraukiamos ištisos grandys – vartotojai, klientai ir teismai. Tokie ginčai demotyvuoja, išsekina, atgraso, o kartais ir sužlugdo.

Ūkio subjektų priežiūra turėtų prasidėti nuo nuoseklaus ir kokybiško informavimo ir konsultavimo, stebėsenos ir rizikos vertinimo. Priežiūros institucijų misijos turi atspindėti šiuolaikišką viešųjų paslaugų sampratą, vienijančią rinkos dalyvius ir keliančios jų pasitikėjimą. Paslaugų, kurių kaina nesėtų abejonės, o kokybė nedemotyvuotų. Jų tikslas turėtų būti ne surasti ir nubausti, bet apsaugoti ir neleisti atsitikti. O tam neužtenka tiesiog aklai įgyvendinti teisės aktus. Tam reikalingas rūpestis tuo, kuo gyvena įmonės, piliečiai, ir noras bendradarbiauti, padėti.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt