Verslo pozicija

2021.09.15 12:08

Viktorija Kod. Kas atlygins žalą už galimai atsiradusius sunkius šalutinius poveikius nuo COVID-19 vakcinos?

Viktorija Kod, advokato padėjėja, Lietuvos jaunųjų advokatų asociacijos narė2021.09.15 12:08

Pandemijos nualintoje visuomenėje neretai nepasiskiepijusių asmenų lūpose girdime lyg jau retoriniu tapusį klausimą: „Kaip bus atlyginama žala už sunkius šalutinius poveikius, kurie galimai atsiras nuo COVID-19 vakcinos?“. Kad šis klausimas netaptų įprastu, mano nuomone, Lietuvoje egzistuojantis teisinės sistemos modelis, kuomet pacientai gali supaprastinta tvarka, t. y., nesikreipdami į teismą gauti žalos atlyginimą nukentėjus dėl atliktų sveikatos priežiūros paslaugų, turėtų būti pritaikytas prie šių dienų realijų, taip siekiant kuo labiau apsaugoti bet kokį paciento teisėtą lūkestį, susijusį su vakcinavimu, bei, svarbiausia, jo sveikatą.

Šiuo metu galiojantis teisinis reglamentavimas Lietuvoje nustato, kad atsiradus bet kokiems galimiems šalutiniams poveikiams nuo COVID-19 vakcinos, asmuo negali pasinaudoti specialia palengvinta procedūra siekiant žalos atlyginimo (taip vadinama „atsakomybės be kaltės“ procedūra), ir yra priverstas kreiptis tik į teismą, kur pačiam pacientui tenka itin sunkus, ilgai trunkantis, specialių teisinių žinių reikalaujantis ir brangiai kainuojantis uždavinys – pareiga įrodyti, kad sveikatai padaryta žala yra dėl konkrečių valstybės, sveikatos priežiūros specialistų ar vakcinos gamintojo kaltų veiksmų.

Šis gana sudėtingas ir kartais neįgyvendinamas teisminis procesas, vargu, ar prisideda prie visuomenės pasitikėjimo didinimo valstybės rekomenduojama COVID-19 vakcinacija, ypatingai atsižvelgiant į tai, kad jei žala pacientams atsiranda teikiant kitokias sveikatos paslaugas, jie turi teisę į tokios žalos atlyginimą ir nesikreipdami į teismus bei nebūdami įpareigoti įrodinėti, kas yra kaltas. Šiuo atveju natūralu, kad kyla klausimas, kodėl vakcinų atveju, ypač, kai valstybė rekomenduoja jomis pasiskiepyti, teisė į žalos, jei tokia atsirastų, atlyginimą, jau nebesuteikiama. Iš tokio skirtingo traktavimo kyla abejonės ne tik dėl vakcinacijos, bet ir apskritai dėl teisinės bei sveikatos sistemos.

Siekiant užtikrinti minėtus pacientų teisinius lūkesčius bei didinti visuomenės pasitikėjimą vakcinacija, net 11 Europos Sąjungos valstybių narių, tarp kurių yra Austrija, Danija, Italija, Liuksemburgas, Prancūzija, Vokietija, Suomija ar Švedija yra pasirinkusios kaip vieną iš priemonių „atsakomybės be kaltės“ (arba dar kitaip vadinamas „žalos be kaltės“) principo įtvirtinimą savo nacionaliniuose teisės aktuose. Reiktų pabrėžti, kad šis principas Lietuvoje taip pat įsigaliojo ir pradėjo veikti 2020 m. sausio 1 d., tačiau, kaip minėta aukščiau, toks teisinis reglamentavimas neapimtų COVID-19 vakcinos sukeltų padarinių asmens sveikatai.

Taigi, trumpai apžvelkime, kokia šio principo esmė, kaip jis veikia ir kokią naudą gali gauti pacientas.

Kas yra „atsakomybės be kaltės“ principas ir kam jis reikalingas?

Visų pirma, šis principas reikalingas pačiam pacientui, nes jis užtikrina greitesnį ir paprastesnį būdą gauti kompensaciją, jei atsirado sunkus nepageidaujamas poveikis dėl vakcinos, ir tam nereikia kreiptis į teismą. Šis būdas nereikalauja įrodyti, jog kita šalis yra kalta. Tačiau turiu pabrėžti, kad tai nereiškia, kad atsisakoma kokių nors reikalavimų vakcinų gamintojui ir (ar) vakcinos kokybei ar saugumui.

Visų antra, šis principas naudingas pacientams tuo, kad kompensavimo modelis yra efektyvus ir nereikalaujantis brangiai kainuojančių ir ilgai trunkančių teisminių procesų, suteikiant jam paprastesnę galimybę į greitą žalos atlyginimą. Toks reguliavimas užtikrina teisinį tikrumą bei proceso nuspėjamumą. Analogiška sistema Lietuvoje, kaip minėta, jau veikia kitų sveikatos priežiūros paslaugų atžvilgiu.

Kaip būtų įgyvendinamas šis procesas, jei vakcinų atžvilgiu būtų pritaikyta analogiška sistema? Atsiradus žalai nuo COVID-19 vakcinos, pacientas turėtų kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją. Nustačius, kad asmuo patyrė sunkius nepageidaujamus reiškinius sveikatai būtent nuo minėtos vakcinos, žala būtų atlyginama iš Vyriausybės įgaliotos institucijos administruojamos sąskaitos, kurioje kaupiamos asmens sveikatos priežiūros įstaigų įmokos atlyginti žalai.

Ar šis modelis atleidžia farmacijos kompaniją nuo atsakomybės?

Ne, vakcinų gamintojams visi gamybos, saugumo, kokybės ir kiti taikytini reikalavimai ir iš jų kylančios pareigos bei atsakomybė išlieka. Tačiau šį „žalos be kaltės“ modelį galima pavadinti „socialiniu kontraktu“ – valstybė prašo žmonių skiepytis ne tik dėl jų pačių saugumo, bet ir dėl kitų visuomenės narių, o už tai ji užtikrina pasiskiepijusius, kad valstybė jais pasirūpins, jei atsiras sunkių šalutinių padarinių.

Nors toks teisinis reglamentavimas dar nėra įtvirtintas Lietuvos teisinėje sistemoje, tačiau pirmieji žingsniai jau žengti tokio modelio link – yra užregistruotas Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo Nr. I-1562 2 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas (Nr. XIVP- 773).

Šiuo metu galiojančiame teisiniame reglamentavime pacientas į žalos atlyginimą turi teisę tik tada, jeigu Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija nustato, kad teikiant asmens sveikatos priežiūros paslaugas paciento sveikatai yra padaryta žala ir kad tai nėra neišvengiama žala. Prie neišvengiamos žalos šiuo metu būtų priskirtas ir COVID-19 vakcinos stiprus šalutinis poveikis, taigi šia tvarka pacientas negalėtų pasinaudoti.

Aukščiau minėtu įstatymo projektu siūloma, kad neišvengiama žala būtų nelaikoma sunkius padarinius sukėlusi nepageidaujama reakcija į vakciną, kuomet ta vakcina sveikatos apsaugos ministro įsakymu yra įtraukta į Lietuvos Respublikos vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorių arba ta vakcina pagal jos preparato charakteristikų santrauką yra skirta vakcinuoti nuo infekcijos, dėl kurios paskelbta valstybės lygio ekstremali situacija ir (ar) karantinas.

Taip pat, žalos atlyginimas, įvertinus Farmacijos įstatymo 2 straipsnio 44 dalyje esantį sunkius padarinius sukėlusios nepageidaujamos reakcijos apibrėžimą, apimtų žalą tais atvejais, kai asmenį dėl reakcijos į vakciną ištiko mirtis, kilo pavojus gyvybei, jį teko hospitalizuoti ar pailginti jo stacionarinio gydymo trukmę, jam išsivystė ilgalaikis ar reikšmingas neįgalumas, nedarbingumas arba apsigimimas. Kitos reakcijos būtų laikomos nesunkius padarinius sukėlusiomis nepageidaujamomis reakcijomis ir jų žala būtų neatlyginama (pvz. nedidelio karščiavimo, paraudimo dūrio vietoje atveju), kaip kad yra ir šiuo metu.

Taip pat reikia pabrėžti, kad šie pakeitimai įsigaliotų 2022 m. sausio 1 d., tačiau visa žala, kuri kilo prieš šio įstatymo pakeitimą, taip pat būtų atlyginta.

Trumpai apžvelgus tokį modelį, galime teigti, kad tokie pokyčiai Lietuvos teisinėje sistemoje ne tik pareikalautų papildomų išlaidų iš valstybės biudžeto, tačiau užtikrintų ir garantuotų asmens sveikatos saugumą bei didintų pasitikėjimą visa sveikatos sistema, kur neliktų jokių retorinių klausimų.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.