Verslo pozicija

2021.07.26 13:29

Mindaugas Lukas. Investicinė sąskaita: kas bendro tarp ūkininko ir finansų maklerio?

Mindaugas Lukas, advokatų kontoros „Walless“ partneris2021.07.26 13:29

Investicinės sąskaitos (IS) idėja, ją naudojantiems suteikianti galimybę savarankiškai investuoti ir reinvestuoti finansų rinkose, Finansų ministerijos koridoriuose sklando dar nuo 2009 metų. Dabar ji vėl, su pabangavimais, tikrai ar tariamai, prikeliama. Rinka žiūri viltingai, nori čia, dabar ir daug, o institucijos – rezervuotai, gal kiek inertiškai. Tai natūrali proceso būsena, ypač kai kalbama apie tikras ar tariamas mokesčių lengvatas.

Vienas iš diskusijos aspektų svarstant, ar šis instrumentas reikalingas ir kaip jis galėtų atrodyti, yra tai, ar IS bus dar viena gyventojų pajamų mokesčio lengvata? Ar ji dubliuos jau galiojančias lengvatas investiciniam gyvybės draudimui, trečios pakopos pensijų kaupimui, galiausiai – 500 EUR neapmokestinamas sumas, taikomas vertybinių popierių perleidimo pajamoms ar obligacijų palūkanoms? Diskutuojama, kad, galbūt, nustačius IS mechanizmus, pensijų kaupimui ir gyvybės draudimui taikomų lengvatų reikėtų apskritai atsisakyti, ar jas kažkaip į IS integruoti?

Klausimo, kad IS apskritai nebūtų vertinama kaip mokesčio lengvata, niekas sau nekelia. Bet ar pagrįstai? Pažvelkime į situaciją nuo pradžių.

Mokesčių lengvata

Tiek Mokesčių administravimo įstatymas, tiek ir bendra logika sako, kad mokesčio lengvata – tai tam tikros išskirtinės apmokestinimo sąlygos, kurios yra palankesnės, palyginti su įprastinėmis sąlygomis. Paprasčiausia ir akivaizdžiausia lengvata – kai mokesčio nuo tam tikrų pajamų arba tam tikrai mokėtojų grupei mokėti apskritai nereikia. Kaip mokesčio lengvata paprastai vertinami ir tie atvejai, kai įstatymas leidžia mokestį nuo tam tikrų gaunamų pajamų sumokėti vėliau. Taip yra su pajamomis, kurios skirtos įmokoms į III pakopos pensijų fondus ar gyvybės draudimą.

Kita vertus, tai, kad mokesčio tarifas yra ne 99 proc., o tik 15 proc. ar 32 proc. nėra jokia mokesčio lengvata. Kaip ir tai, kad mokesčiai nėra taikomi iš banko atsiimamam indėliui, iš skolininko atgaunamai skolai ar dėl kainų burbulų didėjančiai nekilnojamojo turto vertei. Tai bendra apmokestinimo sistemos logika ir principai, t. y. įprastinė tvarka.

IS veikimo būdai

Teoriškai IS, kaip mokesčių sistemos elementas, taip pat gali būti sukonstruota dviem būdais. Pirma, vien tik kaip mokesčių atidėjimas, kai per IS atliekamos investicijos ir iš jų gaunama grąža apmokestinamos tik tada, kai uždirbti pinigai iš IS išsiimami. Mokestis šiuo atveju taikomas tik tiek, kiek išsiimtos sumos viršija į IS investuotas sumas, t. y. kažkada jau apmokestintas pajamas. Antra, IS gali veikti kaip ir pirmuoju atveju minėtas mokesčio atidėjimas, tačiau papildytas dar ir mokesčių sumažinimo elementu, pavyzdžiui, išsiimamam pelnui pritaikant dar ir 500 EUR ar kokią kitą parinktą neapmokestinamą sumą per metus ar 5 metus.

Tiek vienu, tiek kitu atveju IS esančios lėšos būtų rezervuojamos labai konkrečiam ir ribotam tikslui – investicijoms, ilgalaikiam kaupimui. Jos, nemokant pajamų mokesčio, galėtų būti nukreipiamos tik į IS patenkantiems finansiniams produktams ir negalėtų būti skiriamos vartojimui: rūbams, pramogoms ar prabangai. Pats IS modelis (vien tik apmokestinimo momento nukėlimas ar papildytas dar neapmokestinama suma) faktiškai lemtų tik paskatos laipsnį, kuriuo gyventojai būtų motyvuojami dalį savo santaupų per IS nukreipti į vienas ar kitas finansines investicijas, o ne tik šiandien įprastus kaupimo, investavimo, taupymo instrumentus.

Pats IS modelis (vien tik apmokestinimo momento nukėlimas ar papildytas dar neapmokestinama suma) faktiškai lemtų tik paskatos laipsnį, kuriuo gyventojai būtų motyvuojami dalį savo santaupų per IS nukreipti į vienas ar kitas finansines investicijas, o ne tik šiandien įprastus kaupimo, investavimo, taupymo instrumentus.

Galiojanti tvarka

Pagal šiuo metu galiojančią tvarką, gyventojų investicijos į akcijas, fondus ar obligacijas apmokestinamos taikant „metinį“ režimą: kasmet deklaracijoje subendrinamas visų per metus parduotų vertybinių popierių rezultatas (pelnas ir nuostolis), atskirai apmokestinamos visos per metus gautos palūkanos. Jokių galimybių įvertinti tai, kad vienais iš investicijų metais uždirbtas pelnas, kitais metais gali virsti investicijų nuostoliu (nesėkmingai jį reinvestavus) įstatymas šiuo metu nenumato.

Taigi, dabar tai sistema, kur gauta grąža su valstybe dalintis reikia, o dėl nuostolio jokios empatijos iš valstybės tikėtis nereikia. Ir net nevertinant to, kad, pavyzdžiui, už tas pačias obligacijas gautos palūkanos bus visada apmokestinamos (tada, kai atitinkamas kuponas bus išmokamas), bet joks galimas šių obligacijų perleidimo nuostolis vėliau (pvz., dėl bendros turbulencijos rinkose ar emitento problemų) šiam, jau sumokėtam mokesčiui įtakos neturės. Net jei sudėjus visas gautas palūkanas ir obligacijos perleidimo pajamas vos atgausite tiek, kiek investavote, mokesčius nuo palūkanų vis tiek būsite sumokėję.

Net jei sudėjus visas gautas palūkanas ir obligacijos perleidimo pajamas vos atgausite tiek, kiek investavote, mokesčius nuo palūkanų vis tiek būsite sumokėję.

Lyginant su esama sistema, IS, kaip investicinės veiklos apmokestinimo mechanizmas, net ir veikiantis tik mokesčių atidėjimo principu, gali atrodyti kaip pakankamai platus ir dosnus mokesčių mokėjimo palengvinimas – lengvata.

Tačiau ar tikrai šiandien galiojantis finansinių investicijų apmokestinimo modelis yra logiškas, nuoseklus ir teisingas: ar tikrai, skaičiuodami rezultatą fiksuotu periodu – kasmet, ir pagal formą skirstydami iš investavimo gaunamas pajamas (pavyzdžiui, atskiriant palūkanas nuo tos pačios obligacijos perleidimo) apmokestiname tik investicinę grąžą, pinigais virtusį gyventojo investicijų vertės padidėjimą? Kodėl galimas investicijų nuvertėjimas lieka tik paties investuotojo problema? O ir apskritai, ką turėtume laikyti ta „įprastine“ ir teisingai logiška pajamų iš investicijų apmokestinimo tvarka?

Pajamų mokesčio taikymo logika

Pažvelkime, pavyzdžiui, kad ir į žemės ūkį. Juk nei darže užaugusios bulvės, nei karvės ar ožkos duotas pienas ar veršeliai ir paršeliai savaime nėra ūkininko pajamos tol, kol jie nevirsta laisvai jo disponuojamais pinigais. Net ir primelžto pieno „konversija“ į didesnės pridėtinės vertės produktus – varškę, grietinę ar sūrį, pareigos mokėti pajamų mokestį savaime dar nesukelia. O jeigu visas šis gėris dar ir sau suvartojamas – apskritai jokių mokesčių nuo šios „grąžos“ mokėti nereikia. Bet ar tai laikome kokia nors mokesčio lengvata? Akivaizdu, kad ne.

Tiek minėtu atveju, tiek ir apskritai parduodant kokį nors turtą – namą, automobilį ar meno vertybes, su pajamų mokesčiu paprastai susiduriame tik tada, kai atitinkamo turto vertė virsta laisvai disponuojamais pinigais. Tokia šiandien įstatymų leidėjo pasirinkta principinė pajamų mokesčio taikymo logika. Tais atvejais, kai vyksta mainai, išmainyto turto vertės padidėjimas taip pat gali virsti pajamomis, kai tai yra laisvi ir neribojami mainai. Tačiau nei vien dėl to, kad Jūsų turtas tiesiog pabrango, nei dėl to, kad nuo savos obels nuskynėte obuolius ir iš jų išsispaudėte sulčių arba savame sklype iš savų plytų, kurių bendra kaina 50 000 EUR, pastatėte namą, kurio rinkos vertė gal jau 70 000 EUR, pajamų mokesčio mokėti iš Jūsų nebus reikalaujama.

Tačiau ką bendro tai turi su IS? Ogi tai, kad IS, yra būdas „užrakinti“ turtą tam tikroje būsenoje – finansinėse investicijose. Naudos iš jų gali tikėtis tiek pats investuotojas, tiek tie, kurie finansų rinkose ieško kapitalo savoms investicijoms, galiausiai tie, kurie tas finansų rinkas aptarnauja.

IS esančios lėšos ir turtas (nepaisant jo formos) būtų rezervuojami ir izoliuojami tik finansinėms investicijoms, be mokesčių galėtų būti konvertuojami tik tarp ribotų turto klasių, pavyzdžiui, akcijų, obligacijų, fondų, indėlių ar kitų įstatymo leidėjo parinktų finansinių instrumentų. Bet koks jų išsiėmimas ar panaudojimas ne taip, kaip numatyta IS taisyklėse, reikštų potencialų apmokestinimo momentą. Tokį IS veikimą galima būtų palyginti ir su to paties tradicinio lietuviško ūkininko ūkio „medžiagų“ apykaita, kur dalis grūdų arba bulvių derliaus be jokių mokesčių gali būti panaudota maitinti ir gausinti gyvulių bandą, o gyvulių mėšlas – laukams tręšti ir kultūrų derlių gausinti. Dėl to galiausiai pajamų mokesčiu apmokestinama tik tai, kas konvertuojama į gyventojo vartojimui laisvai prieinamus pinigus (pvz., naujam Escalade įsigyti).

Platesnis požiūris į IS

Šiek tiek platesnis (net jei ne toks drąsus) požiūris į IS kaip tiesiog naują, nuoseklią ir logišką „įprastinę“ pajamų iš investicijų apmokestinimo tvarką (o ne kokią nors naują mokesčių lengvatą), ne tik palengvintų diskusijas dėl pačio IS modelio (jos sąlygų ir taisyklių), bet ir lengvai atsakytų į klausimą, o ką gi daryti su jau galiojančiomis lengvatomis investicijoms per gyvybės draudimą ar pensijų kaupimą.

Šiandieną savarankiškai investuojančių, indėliuose lėšas laikančių, investicinio gyvybės draudimo sutartis turinčių ir pensiją III pakopoje turinčių gyventojų statistika bei rinkos praktika gan aiškiai rodo, kad IS būtų ne koks nors papildomas biudžeto pajamų „drenažas“, o labai aiškus ir skaidrus papildinys visiems šiems jau egzistuojantiems instrumentams. Tie, kurie šiandien investuoja per savo pensijų ar draudimo sutartis, privačias investicines įmones arba apskritai „marinuoja“ santaupas indėliuose, turėtų savo poreikius ir tikslus atitinkantį pasirinkimą. O iš jo, skirtingai nuo šiuo metu praktiškai pelijančių ir infliacijos graužiamų indėlių, tiek gyventojai, tiek ir valstybė (teisingai ir tinkamai sudėliojusi taisykles bei sąlygas ir neskaičiuodama praradimų nuo to, ko ir šiandien neturi) ilguoju laikotarpiu galėtų tikėtis ženklios papildomos naudos.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.