Verslo pozicija

2020.10.08 11:02

Guoda Azguridienė. Horizontalės ir vertikalės partijų programose

Guoda Azguridienė, Lietuvos laisvosios rinkos instituto tyrimų vadovė2020.10.08 11:02

Kriterijus „genialu, kas paprasta“ tinka ne tik menui, bet ir ekonominei politikai. Kalbėdami apie efektyvumą, pasisakome už paprastą mokesčių sistemą, skaidrią ir aiškiais kriterijais grįstą socialinę politiką, reguliacinės aplinkos skaidrumą ir paprastumą. Tuomet nauda tenka visiems subjektams, o taikomos priemonės vadinamos horizontaliomis. Jas įdiegę šalys įgauna didelį konkurencinį pranašumą pritraukiant žmones bei investicijas.

Lietuvoje tokiems norams niekas tarsi ir neprieštarauja, bet ir įgyvendinti neskuba. Mat atskiroms grupėms paremti skirtos (vertikalios) priemonės politikams atrodo patrauklesnės. Paprastai sakoma, kad iš politinio išskaičiavimo – žmonėms patinka gauti išskirtinai, jiems nepatinka gauti, kaip visi. Paimti paima, bet po to nesijaučia pakankamai dėkingi politikams. Tai buvo viena priežasčių, kodėl pajamų mokesčio lengvata vaikų turintiems tėvams buvo pakeista vaiko pinigais. Mokesčių lengvata veikia tyliai ir anonimiškai, o va vaiko pinigus „duoda“ konkreti partija ar vyriausybė.

Sektorių, grupių, išimčių ir lengvatų dalinimo požiūris turi rėmėjų ir tarp ekonomistų. Esą, sutelkime išteklius į tuos, kurie padarys proveržį, o visi kiti galės eiti iš paskos ir naudotis jiems nubyrančiais vaisiais.

Paprastai sakoma, kad iš politinio išskaičiavimo – žmonėms patinka gauti išskirtinai, jiems nepatinka gauti, kaip visi.

Nepriklausomybės pradžioje buvo vis keliamas ir keliamas klausimas apie statybas, kaip prioritetinį ūkio sektorių, kuris, esą, toks vienintelis išskirtinis, kai 1 darbo vieta sukuria 4 darbo vietas susijusiuose versluose. Buvo pateikiami skaičiavimai, modeliavimai ir kiti ekspertiniai koziriai. Faktas, kad statybų rezultatas pats savaime pajamų negeneruoja, o išlaidas tikrai – buvo nutylimas.

Kai kurios partijos nusiteikę skatinti taip įmantriai aprašytas grupes, kad net perskaityti sudėtinga, negi manoma, kad bus paprasta tai administruoti ir dar gauti naudą?

Tarp rinkimams programas pateikusios partijų stipriai vyrauja vertikalių priemonių mėgėjai. Norima remti arba mažus, arba didelius, arba kaime, arba rajono centre, arba nuo tam tikros investicijų sumos, arba iki tam tikros sumos. Išskiriami perspektyviais laikomi sektoriai, kviečiama jiems teikti dėmesio, mokestinių lengvatų, supaprastintas tvarkas, formuoti užsakymus aukštosioms mokyklos ruošti jiems specialistus. Tų vertikalių brūkšnių tiek daug, kad kryptis visai pasimeta, kaip antai „teiksime paramą startuoliams ir klasteriams ... ypač skatinsime tradicinius amatus ir kaimo turizmą“.

Kai kurios partijos nusiteikę skatinti taip įmantriai aprašytas grupes, kad net perskaityti sudėtinga, negi manoma, kad bus paprasta tai administruoti ir dar gauti naudą?

Štai keletas pavyzdžių iš programų:

„Taikysime nulinį pelno, nekilnojamojo turto ir žemės mokesčių tarifą dešimčiai metų, kol kapitalo investicijos nepasiekė 1 mln. Eur sumos arba paslaugų įmonėms, kurių vidutinis darbuotojų skaičius mokestiniais metais buvo ne mažesnis kaip 20, o kapitalo investicijos nepasiekė 100 tūkst. Eur. Atsižvelgus į tolesnę plėtrą ir augimą, kitus 6 metus taikysime 50 procentų nuolaidą, o dar kitus 4 metus – 25 procentų nuolaidą mokesčiams.“

„Taikysime pelno mokesčio lengvatas, identiškas lengvatai, taikomai LEZ, ne mažiau 1 mln. eurų investiciniams projektams kaimiškose vietovėse iki 1000 gyventojų ir sukuriantiems ne mažiau 20 darbo vietų.“

Rašantieji nesivargina pagalvoti, kiek išteklių pareikalaus subjektų išrankiojimas pagal požymius, ypač mūsų ne itin blizgančioje viešojo administravimo terpėje. Kiek progų tai suteiks korupcijai. Kiek žmonių priims sprendimus investuoti būtent į tas sritis arba tas vietas, kur kviečia subsidija, o ne ten, kur planavo – kas savaime reiškia mažesnį efektyvumą. Kaip bus pažeista konkurencija ir teisėti kitų verslų lūkesčiai. Kiek žmonių nueis mokytis ne tos specialybės, kurioje jie būtų geriausi. Kaip sumažės Lietuvos ekonominių veiklų diversifikacija. Juk po keleto metų gal visai ne apsauginių kaukių mums trūks ir dezinfekcinio skysčio, ne e-parduotuvių kūrėjų ir kurjerių, o kokios nors kitos šiandien eilinės paslaugos ar prekės.

Turėti prioritetus yra būtina ir normalu visiems – namų ūkiui, įmonei ar įstaigai. Taip pat ir politikams.

Praktiškai visos partijos deklaruoja, kad Lietuvos ekonomiką reikia perorientuoti kurti didesnę pridėtinę vertę. Tai kodėl to siekiama tik atskiruose segmentuose, o ne visur, kur tik tokia galimybė atsiranda? Biotechnologijos ir IT ir taip orientuoti į nuolatines inovacijas, bet ar toks mūsų žemės ūkis? Tekstilė? Maisto pramonė? Švietimas? Galų gale pats viešasis administravimas? Visiems verkiant reikia horizontalių priemonių, palengvinančių perėjimą į didesnę pridėtinę vertę. Iš jų svarbiausios: nulinės paskatos korupcija, minimalus reguliavimas, skaidrūs ir konkurencingi mokesčiai, suprantamos ir greitos žemės įsigijimo bei teritorijų tvarkymo procedūros ir, žinoma, kokybiškas švietimas. Nei viena iš temų neatrodo labai patraukli politikams gvildenti. Švietimas ir tas toliau tampomas, kaip nemokamas kaulas, vietoje to, kad būtų galvojama apie kokybę.

Turėti prioritetus yra būtina ir normalu visiems – namų ūkiui, įmonei ar įstaigai. Taip pat ir politikams. Prioritetus turim turėti, kai kažkur investuojame viešus pinigus. Kai pinigai „ateina“ iš ES programų, jie atsineša ir savus prioritetus – tai išteklius tausojanti ekonomika, atsinaujinančių šaltinių energetika, skaitmenizacija. COVID-19 patirčių prioritetai kiti – tokie kaip tiekėjų grandinių diversifikacija ir trumpinimas. Pastebėkime – ekonomikos sektorių, įmonių dydžių ir veiklos vietų prasme visos jos horizontalios. Nes argi valstybės mastu mus tenkins, kad vieno sektoriaus įmonės neteršia, jei kitų – teršia? Jei vienos grupės įmonės turės alternatyvius tiekėjus ir skaitmeninius kanalus, o kitos neturės?

Nes argi valstybės mastu mus tenkins, kad vieno sektoriaus įmonės neteršia, jei kitų – teršia?

Beje, specialiai palankus „režimas“ statybų verslui tada įteisintas nebuvo, nors turėjo palaikymą iš labai įtakingų žmonių. Tas teikia vilties, kad ir dabar nesuskirstysime ekonomikos į perspektyvius ir neperspektyvius sektorius ir nepritaikysime perspektyviesiems geresnių sąlygų nei visiems likusiems (esą – atsilikusiems).

Gal paskutiniu momentu sprendimų priėmėjai netyčia išgirs kalbant kokį fiziką, duomenų analitiką, ekonomistą ar kitą mokslininką, kuris primins apie ateities nenuspėjamumą ir laisvų mainų, kaip visų galimybių arenos potencialą. Nes jei žinotumėme, kas perspektyvu, o kas ne, argi negyventumėm nuolatiniame pertekliuje?