Verslo pozicija

2020.05.14 11:07

Guoda Azguridienė. Vyriausybės ataskaita – tai kada turėjo būti padarytos reformos, jei ne dabar?

Guoda Azguridienė, Lietuvos laisvosios rinkos instituto tyrimų vadovė2020.05.14 11:07

Seime pristatyta paskutinė šios Vyriausybės metinė ataskaita. Kaip įprasta visoms Vyriausybėms, joje daug savigyros. Tačiau šį kartą ypač į akis krinta gyrimasis dėl ekonomikos augimo, kuris praktiškai niekada nebūna esamos vyriausybės darbo nuopelnas.

Ekonomikai augant atlyginimai kyla. Kilo ir pas mus, netgi sparčiau už produktyvumą. Taigi, iki krizės nereikėjo jokių ypatingų Vyriausybės veiksmų, kad būtų užtikrintas einamasis biudžetas ir gyventojų pajamos. Pensijos kilo taip pat dėl draudžiamųjų pajamų augimo, joms didėjant kelis metus iš eilės, tą pakilimą žmonės pajautė. Tačiau neramina bandymai politizuoti pensijas. To pavyzdys – ne tik pensijų formulės kraipymas, bet ir 200 eurų išmoka pensininkams.

Tačiau neramina bandymai politizuoti pensijas. To pavyzdys – ne tik pensijų formulės kraipymas, bet ir 200 eurų išmoka pensininkams.

Šios Vyriausybės valdymo metai buvo puikus laikas esmingesnėms reformoms, bet mažai jų buvo padaryta. Ypač apmaudu, kad nebuvo pajudėta link efektyvesnio viešojo administravimo ir aukštesnės švietimo kokybės. Apskritai, dėmesio kokybei ir efektyvumui buvo mažai.

Už ką galima pagirti? Geras sprendimas – „Sodros“ įmokų – darbdavių ir darbuotojų mokėtų mokesčių – sujungimas (visgi, GPM tarifo didinimas prisidengiant bazinės pensijos perkėlimu į biudžetą buvo klaida. Tai įrodo ir dabartinis noras mažinti GPM, vos tik susidūrėme su ekonominės situacijos pablogėjimu). Pagirti norisi ir už atleidimą nuo užmirštų mokesčių, didesnį dėmesį neįgaliesiems, ankstesnių Vyriausybių pradėtų darbų investicijų pritraukimo srityje tąsa, kuri užtikrino aukštesnes tarptautinio „Doing business“ indekso vietas. Tačiau šiandien šis indeksas jau per maža ambicija. Lietuva yra tokia maža atvira ekonomika, kad ji sau tiesiog negali leisti būti nepatraukli investicijoms.

Pagirti norisi ir už atleidimą nuo užmirštų mokesčių, didesnį dėmesį neįgaliesiems, ankstesnių Vyriausybių pradėtų darbų investicijų pritraukimo srityje tąsa, kuri užtikrino aukštesnes tarptautinio „Doing business“ indekso vietas.

Vyriausybė giriasi padidintomis pašalpomis. Viena vertus, bepigu dalinti pašalpas, kai ekonomika auga. Kita vertus, sena tiesa byloja, kad žuvis dalindamas toli nenuvažiuosi – reikia dalinti meškeres. Tačiau netgi dalybos buvo eklektiškos. Nuolat painiojami du tikslai: mažinti atskirtį ir didinti „remtinomis“ laikomų gyventojų grupių pajamas. Buvo nueita antruoju keliu – įvesti bei dar kartą padidinti „vaiko pinigai“. Jie mokami visoms šeimoms, taigi didina šios gyventojų grupės pajamas, bet atskirties nemažina.

Norint mažinti socialinę atskirtį, paramą reikia teikti taikliai – būtent toms šeimoms, kurioms jos reikia, o ne socialinėms grupėms. Tam būtų pakakę padidinti socialinę pašalpą, kuri mokama pagal pajamų ir turto testą. Tokiu būdu būtų pagerinta visų labiausiai skurstančiųjų padėtis. Neapmokestinamojo pajamų dydžio (NPD) didinimas, kaip planuota, taip pat būtų daug taiklesnė priemonė, nei vaiko pinigai ir kitos selektyvios paramos šeimoms. Kalbant apie Vyriausybės darbą, negalima užmiršti biudžeto svarstymo ir mokesčių keitimo su juo proceso, kuris ne tik neleido visuomenei ir verslui suprasti, kas vyksta, bet ir niekais pavertė Seimo, kaip solidžios institucijos, veidą. O juk Vyriausybė ši yra aiškios daugumos, jai nereikia veikti iš apgulties, ji turi galimybes procesus organizuoti tvarkingai.

Norint mažinti socialinę atskirtį, paramą reikia teikti taikliai – būtent toms šeimoms, kurioms jos reikia, o ne socialinėms grupėms.

Šiuo metu ekonomikos situacija yra pasikeitusi kardinaliai dėl koronakrizės. Jos akivaizdoje ypač atsiskleidė Vyriausybės negebėjimas operatyviai tvarkytis. Parama, kad ir kokie būtų jos rezultatai, yra pavėluota ir Lietuvos ekonomika startuos nuo daug žemesnio laiptelio, nei buvo padariusi įdirbį. Krizės metu pasimatė kokio didelio masto ir klampumo yra biurokratija, koks viešojo administravimo neefektyvumas, inercija, ir ekonomikos procesų nesupratimas. Suprantama, kad tai ne vien šios vyriausybės „nuopelnas“, bet senas įdirbis, tačiau neigti tai kaip problemą – ir neprotinga, ir nesolidu.

Krizės metu pasimatė kokio didelio masto ir klampumo yra biurokratija, koks viešojo administravimo neefektyvumas, inercija, ir ekonomikos procesų nesupratimas.

Atsiskleidė ir socialinės ir ekonomikos politikų atotrūkis, kuomet socialinės politikos priemonėmis buvo bandoma gelbėti ekonomiką (nepadėjo ir tai, kad nebuvo paskirtas Ekonomikos ir inovacijų ministras). Siekiant išlaikyti darbo vietas prastovų subsidijomis, buvo pamiršta, kad darbo vietos be veikiančio verslo neegzistuoja, o verslo įsipareigojimai prasmingi tik tada, kai tas verslas lieka gyvas.

Krizės akivaizdoje dar paryškėjo šiai vyriausybei būdingas bruožas – ji nepasitiki piliečiais, verslu, bendruomenėmis, netgi savivaldybėmis, ir nenori jų sprendimui palikti jokių svarbių reikalų. Vyriausybė imasi iniciatyvos nustatyti, kaip visuomenei gyventi iš viršaus, net jei tai ji daro pavėluotai – kaip kad buvo su gydymo įstaigų aprūpinimu apsaugos priemonėmis. Nedidelei daliai piliečių tai patinka, nes nereikalaujama iš jų mąstyti ir veikti patiems – tik paklusti. Tačiau aktyviems, iniciatyviems ir už save bei savo bendruomenes atsakomybę prisiimantiems – tai nepriimtina. O būtent pastarieji lemia, kaip Lietuva prisitaiko prie laikmečio iššūkių ir konkuruoja su kitomis šalimis dėl išteklių. Kaip diegia inovacijas, išmanias technologijas ir kuria tuos didesnę pridedamąją vertę generuojančius verslus, kuriuos ir ši vyriausybė pasiryžusi į Lietuvą pritraukti.

Populiariausi