Verslo pozicija

2020.05.05 17:42

Evaldas Klimas. Kiek mums kainuos karantinas?

Evaldas Klimas, advokatų kontoros „WALLESS“ partneris, MRU docentas2020.05.05 17:42

COVID-19 pandemijos šokui atslūgstant pradedame prisiminti, kad viskas turi savo kainą. Įskaitant karantiną. Pasekusi kitų, dažnai turtingesnių valstybių pavyzdžiu Lietuvos valdžia įvedė griežtus verslo ir kitokios veiklos apribojimus, kad sustabdytų virusą. Dabar valstybė turės kompensuoti neigiamą šių sprendimų poveikį ir tikroji kompensacijų našta teks mokesčių mokėtojams.

Nebėra prasmės svarstyti, ar tokie griežti suvaržymai buvo būtini. Karantinas – jau įvykęs faktas. Galima diskutuoti nebent apie pamokas ateičiai, galbūt atidžiau įvertinant švedišką patirtį. Net pasaulinės epidemiologinės krizės metu Švedijos politikai atsižvelgė ne tik į ligonių, bet ir į mokesčių mokėtojų (tų, iš kurių kišenės vėliau reikės mokėti už socialinio gyvenimo apribojimus) interesus. Taigi, gal ne visada verta sekti vien turtingiausių valstybių pavyzdžiais, nes jų politika taip pat yra ir brangiausia. Bet tai atskira tema.

Šio straipsnio tikslas – pagrįsti teiginį, kad valstybė privalo kompensuoti turto savininkams jų dėl karantino patirtus praradimus. Kol kas tai pristatoma kaip valdžios parama verslui, bet ši sąvoka nėra tiksli. Jei kompensacijos nebus išmokėtos, verslininkai gali jų reikalauti teismine tvarka. Tad ne privatus sektorius turi prašyti Vyriausybės išmokėti kompensacijas.

Šio straipsnio tikslas – pagrįsti teiginį, kad valstybė privalo kompensuoti turto savininkams jų dėl karantino patirtus praradimus.

Ribojimus įvedusios valdžios institucijos turi suskubti pačios tai padaryti. Tai ne tik turi padėti atsigauti ekonomikai. Tai gali padėti išvengti ir visos eilės ieškinių, kuriuos nagrinėjantiems teismams neliks nieko kito, kaip tik juos tenkinti.

Kompensuojama ir teisėtų veiksmų sukelta žala

Vyriausybė dėl COVID-19 viruso plitimo 2020 m. kovo 14 d. nutarimu Nr. 207 visoje Lietuvos teritorijoje paskelbė visiškos parengties civilinės saugos sistemos lygį ir nuo 2020 m. kovo 16 d. 00.00 val. paskelbė karantiną.

Priimdama nutarimą Vyriausybė vadovavosi dviem įstatyminiais pagrindais: LR žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo 21 str. bei LR civilinės saugos įstatymo 21 str. Ar karantinas buvo įvestas pagrįstai – minėtuose įstatymuose nurodytais pagrindais, šiame straipsnyje nevertinsime, nors tai taip pat svarbus klausimas. Čekijos teismai jau pasisakė, kad jų valdžios institucijos peržengė savo kompetencijos ribas įvesdamos ribojimus, tikėtina, kad panašių teismų sprendimų galime sulaukti ir kitose valstybėse.

Vis dėlto būtinybė valstybei kompensuoti turto savininkų dėl karantino patirtą žalą nepriklauso nuo to, ar Vyriausybės nutarimas buvo teisėtas. Jei Vyriausybės nutarimas neteisėtas, turi būti kompensuojama Civilinio kodekso 6.271 str. pagrindu. Jei teisėtas – Konstitucijos 23 str. pagrindu. Pastarasis atvejis ir analizuojamas žemiau.

Kompensacijos mokėjimo pagrindas – turto ribojimai (nuosavybės suvaržymai)

Visus Vyriausybės pritaikytus apribojimus galima suskirstyti į penkias grupes:
1) judėjimo per sieną ir šalies viduje ribojimai;
2) viešojo ir privataus sektoriaus veiklos ribojimai;
3) švietimo įstaigų darbo organizavimo ribojimai;
4) sveikatos priežiūros įstaigų darbo organizavimo ribojimai;
5) socialines paslaugas teikiančių įstaigų darbo organizavimo ribojimai.

Matome, kad buvo įvesti ne tik viešojo, bet ir privataus sektoriaus ribojimai.

Daugiausiai diskutuoti ir labiausiai privačius turto savininkus palietę ribojimai buvo susiję su tuo, kad yra:

- draudžiama sveikatinimo paslaugų centrų, sanatorijų, poilsio centrų veikla;
- draudžiama viešojo maitinimo įstaigų, restoranų, kavinių, barų, naktinių klubų ir kitų pasilinksminimo vietų veikla;
- draudžiama parduotuvių, prekybos ir (arba) pramogų centrų, išskyrus maisto, veterinarijos, vaistinių ir optikos prekių pardavimą, veikla, taip pat turgaviečių, išskyrus maisto, veikla;
- draudžiamas grožio paslaugų teikimas.

Daugelis šių ribojimų yra ne tik veiklos, bet ir nuosavybės naudojimo suvaržymai. Tai ypač akivaizdu, kai draudžiama naudotis patalpomis. Prekybos centrų uždarymo atveju įdomu tai, kad Ekonominių veiklos rūšių klasifikatoriuje net nėra tokios ekonominės veiklos rūšies kaip prekybos centrų veikla.

Vyriausybei taip norėjosi uždrausti tam tikrą turto klasę – prekybos centrus, kad net nesant tokios ekonominės veiklos, kaip prekybos centrų veikla, nutarime įvardintas prekybos centrų veiklos draudimas. Tai patvirtina, kad Vyriausybė siekė daugiau nei vien nustatyti tam tikrus reikalavimus veikloms. Ribojimų tikslas buvo visiškai nutraukti kai kurias veiklas – uždarytant atitinkamos paskirties patalpas. Todėl šiuo metu patalpų nuomininkai teigia nuomotojams, kad iš esmės buvo uždrausta tokias patalpas naudoti pagal jų tikslinę paskirtį.

Tokį draudimų mastą galėjo sąlygoti įvairios priežastys. Gal tai buvo ribojimus kuriančių asmenų neapsižiūrėjimas. Gal aklas užsienio valstybių kopijavimas, nepasvėrus galimybių vėliau kompensuoti tokių ribojimų pasekmių ar neįvertinus jų pasekmių žmonių įpročių pokyčiui ir ekonominei situacijai. Gal tai buvo tiesiog įsismaginimas viską drausti, prie ko paskutiniu metu visi buvo pratinami.

Tačiau Vyriausybės pasirinktas ribojimų mastas turi lemiamą reikšmę sprendžiant klausimą dėl kompensacijų. Jei būtų pasitenkinta žmonių skaičiaus patalpose ribojimu ar panašiai, to negalėtume vertinti kaip veiklos draudimo tam tikrose turto klasėse. Tuo tarpu, kaip teigia dalis verslo, visiškai uždraudus naudoti patalpas pagal paskirtį buvo suvaržyta konstitucinė teisė į nuosavybę.

Nekompensavus savininkų praradimų pažeidžiamos žmogaus teisės

Konstitucijos 23 straipsnyje yra įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas ir nurodoma, kad nuosavybės teises saugo įstatymai.

Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 23 straipsnyje (inter alia, jo 1 ir 2 dalyse) yra įtvirtintas nuosavybės neliečiamumas ir apsauga ir įstatymai turi saugoti visų savininkų teises.

Žinoma, tas pats Konstitucinis Teismas ne kartą taip pat yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją nuosavybės teisė nėra absoliuti, ji gali būti įstatymu ribojama dėl nuosavybės objekto pobūdžio, dėl padarytų teisei priešingų veikų ir (arba) dėl visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio; ribojant nuosavybės teises visais atvejais turi būti laikomasi šių sąlygų: ji gali būti ribojama tik remiantis įstatymu; ribojimai turi būti būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, visuomenei būtinus konstituciškai svarbius tikslus; turi būti paisoma proporcingumo principo (Konstitucinio Teismo 2000-12-21, 2002-03-14, 2002-09-19, 2003-03-04, 2003-09-30, 2005-05-13, 2006-03-14, 2009-04-10, 2009-06-08 ir vėlesni nutarimai).

Valdžiai nėra draudžiama įvesti ribojimų ir varžyti nuosavybės teises. Tačiau atitinkami varžymai turi ir savo pasekmes. Už suvaržymus reikia atlyginti. Todėl karantino laikotarpiu įvestais ribojimais iš esmės uždraudus naudotis nuosavybe, Valstybė privalo kompensuoti dėl tokio ribojimo savininkų patirtus praradimus.

Taigi, valdžiai nėra draudžiama įvesti ribojimų ir varžyti nuosavybės teises. Tačiau atitinkami varžymai turi ir savo pasekmes. Už suvaržymus reikia atlyginti. Todėl karantino laikotarpiu įvestais ribojimais iš esmės uždraudus naudotis nuosavybe, Valstybė privalo kompensuoti dėl tokio ribojimo savininkų patirtus praradimus.

Praradimų kompensavimo būtinumas ne kartą konstatuotas Lietuvos teismų praktikoje. Suvaržymų proporcingumas ir kompensavimas už įvedamus suvaržymus akcentuojamas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje. Pavyzdžiui, nurodoma, kad valstybė turėtų mokėti kompensaciją, jeigu valdytojas neturi galimybių gauti pelną iš valdomo turto (Hutten-Czapska v. Lenkija, Nr. 35014/97, 2006-06-19, § 221). Šis Teismas nenustato pažeidimų tik tuo atveju, jeigu už nuosavybės teisių apribojimus valdytojams yra prieinama kompensacija (Chabauty v. Prancūzija, Nr. 57412/08, 2012-10-04, § 51).

Kompensavimas – Vyriausybės pareiga

Taigi, ne verslas turi prašyti valstybės paramos. Pati Vyriausybė privalo skubiai ieškoti būdų mokėti kompensacijas už įvestus apribojimus.

Taigi, ne verslas turi prašyti valstybės paramos. Pati Vyriausybė privalo skubiai ieškoti būdų mokėti kompensacijas už įvestus apribojimus.

Taip pat Vyriausybė turi būti itin atidi pratęsdama karantiną ir nustatydama tolimesnes veiklų sąlygas ir apribojimus. Kitų valstybių pavyzdžiai (pavyzdžiui, Švedijos) rodo, kad net ir neįvedus draudimų naudotis turtu, galima valdyti ligos protrūkį. O gal tiesiog Švedijos vyriausybė labiau gerbia savo piliečių konstitucines teises ir neviršija jai pavestų įgaliojimų? Juk ir Lietuvos vyriausybei įstatymas suteikia tik teisę įvesti karantino režimą bei nustatyti tam tikras jo sąlygas. Konkrečių veiklų ribojimų nustatymas - savivaldybių administracijų direktorių kompetencija (žr. Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo 21 str.).

Reikia pripažinti, kad pastaruoju metu Vyriausybė ėmėsi tam tikrų veiksmų, kuriuos galima vertinti kaip kompensacijas turto savininkams. Ekonomikos ir inovacijų ministras priėmė įsakymą dėl dalinio nuomos mokesčio kompensavimo labiausiai nuo COVID-19 nukentėjusioms įmonėms.

Pagrindinė šios priemonės idėja tokia: jei dėl karantino nuomotojas padaro nuomininkui 30 proc. nuomos mokesčio nuolaidą, valstybė nuomininkui išmoka 50 proc. iki karantino mokėto nuomos mokesčio dydžio kompensaciją. Tokiu būdu iš dalies kompensuojama už tariamą nuomininko veiklos apribojimą, kuris, kaip teigiama, yra ir nuomotojo nuosavybės teisės suvaržymas.

Gal šios priemonės ir pakaks tam, kad turto savininkai pasiektų susitarimus su veiklos negalėjusiais vykdyti nuomininkais. O jei nepakaks, valstybės gali laukti ilgas ir varginantis bylinėjimasis su turto ir sužlugdytų verslų savininkais dėl papildomų kompensacijų. Todėl Vyriausybė turėtų proaktyviai spręsti kompensavimo už jau įvestus ribojimus klausimą ir skubiai išmokėti adekvačias kompensacijas turto savininkams. Tai ne tik padėtų šalies ekonomikai, bet ir apsaugotų valstybę nuo ieškinių ir dar didesnės žalos reikalavimų.

Dar svarbiau teisės į nuosavybę suvaržymus įvertinti švelninant karantiną. Jokiu būdu neturi būti palikti nepagrįsti apribojimai. Nustatomos sąlygos turi būti proporcingos. Geriau naudoti ne griežtus draudimus, o rekomendacijas, nebent konkretus reikalavimas yra moksliškai pagrįstas. Nevertėtų aklai kopijuoti ekonomiškai stiprių valstybių įvedamų suvaržymų, kurios iškart perveda į turto savininkų sąskaitas konkrečią sumą už įvestą apribojimą.

Sprendimus priimantys asmenys turi sverti ne tik sveikatos sektoriaus pasirengimą (o laiko pasiruošti suteikta buvo), bet ir visų kitų asmenų bei sektorių interesus, nes ne tik sveikatos apsaugos sektoriaus išlaikymo, bet ir suvaržymų kompensavimo našta guls ant tų pačių mokesčių mokėtojų pečių.

Lietuva neturi tam nei finansinių, nei administracinių galimybių. Todėl diskutuojant dėl ribojimų proporcingumo, turi būti vertinama, ką Lietuva gali sau leisti. Sprendimus priimantys asmenys turi sverti ne tik sveikatos sektoriaus pasirengimą (o laiko pasiruošti suteikta buvo), bet ir visų kitų asmenų bei sektorių interesus, nes ne tik sveikatos apsaugos sektoriaus išlaikymo, bet ir suvaržymų kompensavimo našta guls ant tų pačių mokesčių mokėtojų pečių.

Šiek tiek istorinio konteksto

Nuosavybės teisė dar yra vadinama „fundamentalia teise“ – teisė valdyti, naudoti ir disponuoti. Bet ji ne visada buvo tokia, kokią ją turime šiandien. Daiktinės teisės teoretikai vis dar ginčijasi, kiek tvirta yra privačios nuosavybės teisė ir kokia apimtimi ją riboja viešasis interesas. Sutariama tik dėl to, kad už nuosavybės teisės suvaržymus privalo būti atlyginta.

Pavyzdžiui, bendrosios teisės valstybėse nuosavybės teisė prasidėjo nuo to, kad visa nuosavybė formaliai priklausė karaliui. Realūs valdytojai buvo tik karaliaus turto naudotojai, priklausomi nuo suvereno malonės.

Pradedant Magna Carta, pradėjo vystytis Anglijos lordų teisė kontroliuoti savo žemes ir atskirti jas nuo suvereno įsikišimo. 1290 m. priimtas Quia Emptores statutas tiems, kurie valdė žemes, suteikė teisę jas, kaip privačią nuosavybę, perleisti kitiems, su valstybės teise apmokestinti, paimti ir kontroliuoti žemę. Per amžius žemių valdytojai įgijo ir kitų teisių.

1540 m. nekilnojamojo turto savininkai užsitikrino teisę po savo mirties žemę perleisti pasirinktiems asmenims. Teisė atsiskirti visiškai subrendo ir buvo įtvirtinta 1782 m., kai Williamas Blackstone’as, vienas ankstyvųjų bendrosios teisės komentatorių, apibūdino nuosavybės teisę kaip „tą vienintelę ir aukščiausią valdžią, kuria vienas žmogus turi reikalavimą išorinio pasaulio daiktui, absoliučioje išimtyje nuo visų kitų pasaulio individų teisių“.

Už teisę į nuosavybę tenka nuolat kovoti. Valdžia kėsinasi ir kesinsis apriboti privačių savininkų galimybes laisvai disponuoti savo turtu ir gauti iš jo naudos. Kaip rodo istoriniai pavyzdžiai, apriboti nuosavybės teisę valdžiai dažnai yra paprasčiau ir patogiau nei priimti racionalesnius, bet mažiau populiarius sprendimus.

Taigi, nuosavybės apsauga nėra duotybė. Už teisę į nuosavybę tenka nuolat kovoti. Valdžia kėsinasi ir kesinsis apriboti privačių savininkų galimybes laisvai disponuoti savo turtu ir gauti iš jo naudos. Kaip rodo istoriniai pavyzdžiai, apriboti nuosavybės teisę valdžiai dažnai yra paprasčiau ir patogiau nei priimti racionalesnius, bet mažiau populiarius sprendimus.

Todėl ir mums Lietuvoje svarbu nepamiršti Konstitucijos 2 str., kuris skelbia, jog Lietuvos valstybę kuria Tauta, suverenitetas priklauso Tautai. Vyriausybė ir kitos valdžios institucijos gali pagal kompetenciją nustatyti teisių apribojimus, bet politikų atsakomybė už tokius veiksmus apima ir kompensacijų turto savininkams išmokėjimą. Kompensavimo mastai ir adekvatumas parodys, kaip mes šiandien sugebame apginti savo teisę į nuosavybę.

Populiariausi