Verslo pozicija

2020.04.23 17:20

Eduardas Petrulis. COVID-19 ir akcijų rinka – ar verta bandyti pralaukti kainų nuosmukius?

Pagrindinėse pasaulio akcijų biržose stebėjome keletą savaičių trukusį optimizmo proveržį: akcijų indeksai po koronaviruso krizės sukelto išpardavimo pakilo tiek, kad investuotojai, regis, tikisi greitos atomazgos – kalbant ir apie pačią pandemiją, ir apie jos ekonomines pasekmes.

JAV „S&P 500“ indeksas, nuo žemiausio taško pakilęs 25 proc., šiuo metu yra tik 13,4 proc. žemiau, negu buvo metų pradžioje. „Stoxx Europe 600“ indekso atitinkami rodikliai kiek mažiau įspūdingi (+18,5 proc. ir -20,3 proc.), bet pozityvumo akivaizdžiai netrūksta ir Europoje. Daugelio indeksų kainos ir pelno santykiai vėl šoktelėjo virš penkerių metų vidurkio.

Investuotojų nuotaikos nemenkai kontrastuoja su naujausiais ekonominiais rodikliais, kurie, beje, prasčiausi yra būtent JAV. Rinkos dalyvių, atrodo, pernelyg nejaudina, kad per keturias savaites užregistruota 22 milijonai naujų bedarbių ar kad dalis pramonės sektoriaus duomenų yra prasčiausi iš kada nors užfiksuotų. Viltys yra nukreiptos į valstybių planus atšaukti įvestus apribojimus ir leisti ekonomikai normaliai veikti.

Tikėjimas, kad pavyks sklandžiai grįžti į įprastą ekonominę kasdienybę, nėra visiškai be pagrindo. Vyriausybės aktyviai skirsto paramą verslui, o centriniai bankai visomis išgalėmis stengiasi užtikrinti ramybę kredito rinkoje. Vis tik rizikos veiksnių yra daugiau, negu pakankamai.

Tai mums primena ir tarptautinės finansų institucijos, gerokai apkarpiusios BVP augimo prognozes. Padėties finansų rinkoje trapumą rodo ir laikinai iki minus 40 JAV dolerių už barelį atpigusi WTI tipo nafta (tiek gamintojai, norėdami atsikratyti žaliavos, mokėjo pirkėjams).

Dugną pramušusios naftos kainos, beje, yra susijusios su viena svarbiausių grėsmių tolesniam akcijų indeksų kilimui: dėl atpigusios naftos gali sumažėti gyventojų infliacijos lūkesčiai, o kartu pakilti realiosios (pagal infliaciją pakoreguotos) palūkanų normos, kas akcijų rinkai yra itin nepalanku. Akcijų įverčiams gerokai šoktelėjus, netrūksta ir kitų veiksnių, galinčių sukelti dar vieną išpardavimą.

Ekonomikos grįžimas į įprastas vėžes gali nebūti toks sklandus, kaip tikimasi. Apie tai byloja ir Kinijos, kuri pirmoji įvedė, o po to ir atšaukė karantiną, pavyzdys. Iš automobilių navigacijos duomenų renkama transporto spūsčių statistika rodo, kad kelionių į darbą intensyvumas šalyje grįžo į prieš-koroninį lygį, o štai savaitgalius daugelis vis dar renkasi praleisti namuose – keliai ištuštėja. Taigi, šalies paslaugų sektoriui atsigauti prireiks gerokai daugiau laiko, negu pramonei.

Be to, pasibaigus pandemijai, investuotojai, tikėtina, atidžiau pažvelgs į dabar šiek tiek primirštas viešųjų finansų bėdas. JAV biudžeto deficitas dėl milžiniškų išlaidų turėtų išaugti keturis kartus, o valstybės skola, prognozuojama, 2023 metais pakils iki 107 proc. BVP (tai daugiau, negu pokariu užfiksuotas įsiskolinimo rekordas).

Naujų sukrėtimų galimybės nereikėtų atmesti ir Europos Sąjungoje, kur viešųjų finansų krizės dar yra netolimas prisiminimas, o šokinėjantys Italijos obligacijų pajamingumai rodo rinkos nervingumą net esant tvirtam Europos Centrinio Banko užnugariui.

Suprantama, kad nemažai daliai investuotojų neapibrėžtumo sąlygomis kyla noras pergudrauti akcijų rinką, pavyzdžiui, parduoti vertybinius popierius, kol situacija aprims, o po to vėl investuoti. Istoriniai duomenys rodo, kad tokių bandymų sėkmė (arba nesėkmė) yra grynas atsitiktinumas, nes statistinės priklausomybės tarp buvusių ir būsimų akcijų kainų pokyčių paprasčiausiai nėra. Kitaip sakant, didelis kainų kritimas nereiškia nei, kad kainos toliau kris, nei, kad jos kils, ir juo labiau (bei, ko gero, svarbiausia), nesuteikia informacijos, kada tai įvyks.

Tas pat pasakytina ir apie staigų kilimą – taip vadinamą kainų ralį. Dar daugiau – bandymai pralaukti audrą rinkoje gali baigtis nemenkais nuostoliais (jeigu nuostoliais laikome prarastą grąžą). Prieš dešimtmetį investavę į JAV akcijų „S&P 500” indeksą, būtume gavę apie 130 proc. grąžą (vidutiniškai 8,7 proc. per metus). Iš šio laikotarpio atmetę vos dešimt prekybos sesijų (apie 1/2500 iš visų buvusių), gautume vos 27 proc. prieaugį.

Per dešimt metų – tikrai nekoks rezultatas investuojant į tokią rizikingą turto klasę kaip akcijos. Šių dviejų skaičių palyginimas atskleidžia svarbų akcijų rinkos ypatumą – didelė dalis kainų pokyčių įvyksta vos per keletą prekybos sesijų, dažniausiai kaip tik tuomet, kai nežinomybė ir sumaištis rinkoje didžiausia.

Pamėginkite atspėti, kada buvo užfiksuoti septyni iš minėtų dešimties didžiausių (tarp jų – ir penki didžiausi) kainų šuolių? Tai įvyko 2020 metų kovą ir balandį – pačiame COVID-19 krizės įkarštyje.