Verslas

2019.04.09 14:25

Atgijusi VILIBOR tema: kol Jakeliūnas mojuoja Lietuvos banko pažyma, šis bando paaiškinti skandalingas tezes

Jonas Deveikis, LRT.lt 2019.04.09 14:25

Kol krizės metu kišenes papildę indėlininkai tyli, į viešumą kyla diskusijos dėl galimai permokėtų paskolų 2008–2010 metais. Lietuvos bankas teigia, kad tuometinių banko specialistų atlikta skandalinga 2012 metų analitinė pažyma apie VILIBOR indeksą nebūtinai atspindi oficialią banko poziciją. Tuo metu asociacijos už sąžiningą bankininkystę vadovas Kęstutis Kupšys tvirtina, kad VILIBOR indekso didėjimą reikia tirti.

Praėjusią savaitę dėmesio centre atsidūręs VILIBOR indeksas „lito laikais“ rodė vidutines tarpbankines palūkanų normas, kuriomis Lietuvos komerciniai bankai pageidavo paskolinti lėšų litais kitiems bankams. Nuo šio rodiklio dydžio tiesiogiai priklausė ir litais paimtų paskolų bei indėlių palūkanos.

Galima pastebėti, kad iki 2007 metų tarpbankinių palūkanų norma Lietuvoje bei kituose Europos bankuose sutapo. Tačiau nuo 2007 metų VILIBOR ėmė kilti sparčiau nei palūkanų normą Euro zonos šalyse lemiantis indeksas EURIBOR.

2008 metų spalį apie 6 proc. siekęs VILIBOR indeksas šoktelėjo virš 10 proc. Tuo metu EURIBOR judėjo priešinga kryptimi ir krito žemiau 2 proc. ribos.

Seimo Biudžeto ir finansų komiteto (BFK) pirmininkas Stasys Jakeliūnas mano, kad toks VILIBOR indekso didėjimas buvo nepagrįstas, todėl būsto paskolą turėjusi šeima vidutiniškai galėjo už ją permokėti iki 10 tūkst. eurų., o bendrai bankams galėjo būti permokėtos palūkanos, kurių suma galėtų siekti apie 500 mln. eurų.

S. Jakeliūnas teigia, kad tokias prielaidas jam leidžia daryti 2012 metų Lietuvos banko specialistų parengta analitinė pažyma.

Skandalą sukėlusi analitinė pažyma

2012 metų spalio mėnesį Lietuvos banko specialistai parengė analitinę pažymą „Paskolų kainodaros trūkumai, galimos alternatyvos ir makroprudencinės priemonės“, kurioje buvo nagrinėjamos VILIBOR indekso galimos rizikos.

Siekdamas išvengti manipuliacijų, Lietuvos bankas praėjusią savaitę paviešino diskusijų epicentre atsidūrusią pažymą.

Nors viešojoje erdvėje S. Jakeliūno mesti kaltinimai vis dažniau vertinami kaip rinkiminio sezono pradžia, analitinėje pažymoje ekspertų pateikiamos įžvalgos verčia kelti klausimą, ar VILIBOR indekso pokyčiai krizės laikotarpiu buvo objektyvūs. 

Pavyzdžiui, analizėje rašoma, kad „nėra reglamentuota, kad bankai privalo užtikrinti, kad VILIBOR atitiktų bankų finansinių išteklių kainą, tad yra rizika, kad klientai permoka už paskolas, susietas su VILIBOR“.

Kitas svarbus aspektas – priežastys, lėmusios VILIBOR indekso kilimą. V. Vasiliauskas teigė, kad 2008 metų gale VILIBOR rodiklis šoktelėjo į viršų ir vienu metu net 8 proc. punktais lenkė EURIBOR todėl, kad kilo spekuliacijos apie lito devalvavimą. Antroji priežastis – į krizinį laikotarpį Lietuva įžengė nepasiruošusi. Analitinėje pažymoje teigiama, kad „VILIBOR didėjo kur kas labiau negu galima paaiškinti vien devalvacijos rizikomis“.

Analizėje taip pat atkreipiamas dėmesys į tai, kad krizės metu, kai Europos Centrinis Bankas ir dauguma kitų centrinių bankų ėmėsi skatinančios pinigų politikos, Lietuvoje drastiškai didėjo VILIBOR ir atitinkamai brango naujos ir anksčiau kintamosiomis palūkanų normomis litais išduotos paskolos.

Apytiksliais vertinimais, dėl ryškaus VILIBOR atotrūkio nuo EURIBOR nuo 2008 m. pabaigos iki 2010 m. pradžios, skolininkai galėjo sumokėti 700 mln. litų papildomų palūkanų (apytiksliais vertinimais tik apie pusė šios sumos tiesiogiai sietina su devalvacijos rizikos išaugimu)“, – rašoma atlikote analizėje.

Analitinė pažyma nebūtinai atitinka oficialią LB poziciją

Analitinėje pažymoje pateikiama ir daugiau kontroversiškų faktų, tačiau Lietuvos bankas pabrėžia, kad tai nebūtinai atitiko jų oficialią poziciją.

„Analitinėje pažymoje pateiktos rekomendacijos ir siūlymai buvo skirti vidiniam naudojimui ir todėl, siekiant paskatinti vidines diskusijas ir komentarus, tekste kartais nevengta ir laisvesnio interpretavimo bei diskutuotinų teiginių, kurie, be abejo, nebūtinai atitiko oficialią Lietuvos banko nuomonę“, – komentavo Lietuvos banko valdybos narys Tomas Garbaravičius.

Komentuodamas tai, jog nėra reglamentuota, kad bankai privalo užtikrinti, jog VILIBOR atitiktų bankų finansinių išteklių kainą, tad yra rizika, kad klientai permoka už paskolas, susietas su VILIBOR, Lietuvos banko ekonomistas Virgilijus Rutkauskas portalui LRT.lt teigė, kad VILIBOR palūkanų norma pirmiausia turėjo atspindėti pinigų kainą tarpbankinėje skolinimo rinkoje, o pasaulyje tai buvo įprasta praktika tarpbankinę palūkanų normą naudoti kaip orientyrą įkainojant įvairius finansinius produktus, tarp jų ir būsto paskolas.

„Nesant kitų orientacinių normų mūsų rinkoje, paskolų litais kainodaroje Lietuvos bankai pasirinko naudoti VILIBOR. Nors ši norma buvo sukurta kitu tikslu, t. y. kaip tarpbankinės rinkos orientacinis rodiklis, kaip ir daugumoje kitų valstybių, ji naudota nustatant palūkanų normas už bankų teikiamas paskolas“, – sakė V. Rutkauskas.

Anot jo, bankų finansinius išteklius sudaro įvairios finansinės priemonės ir visos jos įkainojamos skirtingai. Todėl bankai neprivalėjo užtikrinti, kad VILIBOR atitiktų visų jų finansinių išteklių kainą, nes VILIBOR turėjo atspindėti pinigų kainą lito tarpbankinėje rinkoje ir bankų skelbiamos VILIBOR kotiruotės privalėjo būti pagrįstos.

Pažymoje taip pat rašoma, kad „apskritai VILIBOR didėjo kur kas labiau negu galima paaiškinti vien devalvacijos rizikomis“. V. Rutkauskas komentuodamas šį teiginį sako, jog susidaro nesmagus įspūdis, kad akcentuojama viena detalė, bet stokojama paaiškinimo apie to meto bendrą ūkio ir finansų sistemos padėtį Lietuvoje bei pasaulyje.

„Finansų krizė ir pasaulio ekonomikos nuosmukis 2007–2008 m. Lietuvoje materializavosi per daugelį kanalų bei įgavo daug skirtingų formų. Lietuvai, kaip mažai atvirai ekonomikai, mažėjanti tarptautinė prekyba lėmė staigų ir reikšmingą ekonomikos kritimą su niūriomis prognozėmis keleriems metams į priekį. 2008–2009 m. Lietuvai buvo prognozuojama natūralaus ekonomikos ciklo nusileidimo fazė. Tuo metu tapo aišku, kad, žvelgiant iš viešųjų finansų perspektyvos, Lietuva nebuvo pasirengusi atlaikyti jokio bent kiek didesnio ekonominio ar finansinio sukrėtimo. Valiutų valdybos modelis ir fiksuotas lito kursas įrodė esanti patikima ilgalaikė šalies pinigų politikos kurso kryptis (prisiminkime Rusijos krizę). Todėl analizėje ir teigiama, kad vien devalvacijos rizika paaiškinti VILIBOR kaitą yra sudėtinga ir būtina atsižvelgti į kitus pirmiau pateiktus veiksnius“, – komentuoja V. Rutkauskas bei priduria, kad siekiant sumažinti tarpbankines palūkanas, VILIBOR skaičiavimo metodika 2013 metais buvo pakeista.

Paskutinį teiginį, kad dėl žymaus VILIBOR atotrūkio nuo EURIBOR nuo 2008 m. pabaigos iki 2010 m. pradžios, skolininkai galėjo sumokėti 700 mln. litų papildomų palūkanų, Lietuvos banko ekonomistas komentuoja, kad reiktų pažvelgti į kitą medalio pusę bei pažymi, kad indėlininkai 2009 metais galėjo gauti apie 360 mln. litų siekusias pajamas, o 2010 metais apie 270 mln. litų.

Indėlininkai papildė kišenes

Nors S. Jakeliūnas kalba tik apie pabrangusias paskolas, yra nutylima, kad dėl padidėjusių palūkanų, bankų kaštai, susiję su indėliais, taip pat didėjo, o tie, kurie krizės metu nepabūgo į banką padėti pinigų, galėjo kišenes papildyti net iki 10 proc. siekusiomis indėlių palūkanomis. 

Taip pat verta atkreipti dėmesį, kad paskolų palūkanų norma kito kas 6 mėnesius, tuo metu terminuoti indėliai, kurių palūkanos galėjo siekti iki 10 proc., galėjo būti padėti net ir iki penkerių metų, todėl nėra tikslinga teigti, kad bankai dėl padidėjusių palūkanų uždirbo.

Lietuvos bankų asociacijos prezidentas M. Zalatorius pabrėžia, kad bankų pelnas labiausiai priklauso nuo indėlių ir paskolų palūkanų skirtumo, o ne nuo pačių palūkanų dydžio. Todėl didelės palūkanos nereiškia didesnio pelno.

„Trumpą laiką tie, kurie nusprendė paskolinti bankui pinigų, iš to išlošė (…). Tačiau buvo susidariusi situacija, kai niekas nenorėjo vienas kitam skolinti, nes visi nežinojo, kaip viskas baigsis. Tie, kurie skolino, žinojo, kad rizikuoja, bet iš tos rizikos daug išlošė“, – apie galimybę užsidirbti indėlininkams krizės laikotarpiu kalbėjo ekspertas.

Zalatorius: turime rinkiminį sezoną

M. Zalatorius mano, kad nėra jokio pagrindo teigti, kad bankai manipuliavo VILIBOR indeksu.

„Tokių žinių nei turėjome, nei turime. Būtų sunku patikėti, kad rodiklis būtų judėjęs neobjektyviai. Mūsų galva, taip nėra. Tačiau kaip žinote, tuo metu VILIBOR indekso neskaičiavau“, – portalui LRT.lt teigė M. Zalatorius.

Jo pasiteiravus, ar VILIBOR ir EURIBOR indeksas neturėjo sutapti, kadangi šalyje vyravo valiutų valdyba (litas buvo „pririštas“ prie euro), M. Zalatorius teigė, kad tai yra tiktai viena iš nuomonių.

„Rinkose, kuriose yra nepasitikėjimai ir netikrumai, indeksas gali šauti daug aukščiau“, – sako ekspertas bei pateikia pavyzdį, kai Latvijos RIGIBOR indeksas krizės metu buvo šoktelėjęs iki 30 proc.

Anot M. Zalatoriaus, galima tirti, ar VILIBOR indekso apskaičiavimo metodologija buvo pagrįsta. Tačiau jei norima tirti galimą bankų manipuliaciją, tam reikia turėti solidžių įrodymų, kitaip tai yra šmeižtas.

Ekspertas mano, kad tirti, ar VILIBOR indeksas padidėjo objektyviai, ar ne, galima, tačiau siūlo atkreipti dėmesį į laiką, kada pasirinkta visuomenei pranešti apie vykdomą tyrimą.

„Ponas Jakeliūnas to nepradėjo nagrinėti prieš 2 metus, kai tapo BFK pirmininku. Jis tai pradėjo daryti likus mažiau nei 2 mėnesiams iki prezidento rinkimų“, – svarsto M. Zalatorius bei priduria, kad, jo nuomone, S. Jakeliūno vykdomas tyrimas yra susijęs su artėjančiais prezidento rinkimais.

Kupšys: VILIBOR buvo labai prastas indeksas palūkanų normoms nustatyti

Asociacijos už sąžiningą bankininkystę vadovas Kęstutis Kupšys pateikia kitokią poziciją ir teigia, kad S. Jakeliūno keliami klausimai turi tam tikrą logiką. Jis mano, kad VILIBOR indekso didėjimą vertėtų tirti.

„Neištyrę nesužinosime, o jei klausiate, ar tikėtina (kad VILIBOR indeksas galėjo būti pakeltas nesąžiningai), taip, tikėtina“, – sako K. Kupšys. Jis teigia, kad perdėto politikavimo jis nemato, o tik norą išsiaiškinti tiesą.

K. Kupšys mano, kad nors krizės metu ir iki jos daug kas kritikavo VILIBOR indekso sudarymą, į tai buvo pažiūrėta pro pirštus. 

„Nebuvo mechanizmo, kuris būtų galėjęs tai sustabdyti (...). Vaizdžiai tariant, susėda penki bankai ir nusprendžia, kokia bus palūkanų norma. Tų kelių žmonių nuomone besiremiant buvo padidintos ar sumažintos palūkanų normos dešimtims tūkstančių žmonių. Kažkas čia yra ne taip“, – svarsto K. Kupšys

Apie tai, kad VILIBOR indeksas nėra pats tinkamiausias rodiklis palūkanų normoms nustatyti savo „Facebook“ paskyroje rašė ir Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojas Raimondas Kuodis.

„Dar gerokai prieš krizę primygtinai siūliau naikinti VILIBOR iš viso kaip reiškinį – jei jau turim valiutų valdybą, tai parodykim, kad ji patikima; o bankai teiktų paskolas pagal EURIBOR + marža (galbūt individuali Lietuvai, jei įrodo).

Deja, tuometinė vadovybė nepalaikė:( Tad dabar vyksta audringos diskusijos, polit–technologams stebint:)“, – „Facebook“ paskyroje rašė R. Kuodis.