Vakarų valstybėse toks atstumas, koks skiria Vilnių ir Varšuvą, įveikiamas per 1,5 valandos, o mes iki šiol neišnaudojame tokios turimos galimybės, specialioje LRT RADIJO laidoje iš Varšuvos sako čia drabužių parduotuvę turintis Tomašas Pozlevičius. Lietuvių dizainerių kūriniais savo butike prekiaujantis pašnekovas įsitikinęs – yra ir daugiau galimybių, kurių tiek lenkai, tiek lietuviai neišnaudoja.
– Kai kur jūs vizitinėse kortelėse esate Tomas, kai kur – Tomašas. Kaip reikia kaitalioti netgi savo vardą ir pavardę, atsižvelgiant į tai, kurioje šalyje esi?
– Pasakyčiau, kad neturiu savo nuostatos, kaip mane žmonės turėtų vadinti, bet Lietuvoje mane labiau vadina Tomašu, nes taip įdomiau, o Lenkijoje – Tomu. Manau, kad kiekvienas dažniausiai nori turėti draugą užsienietį arba kitokį draugą negu dauguma valstybės gyventojų, ir dėl to taip yra. Žinoma, šeimoje mane vadina Tomašu.
– Jei ne paslaptis, žinau, kad pats esate kilęs iš lenkų šeimos.
– Taip, iš Lietuvos, iš Vilniaus rajono.
– Kuo labiau jaučiatės Lenkijoje – ar vis dėlto lenku iš Lietuvos, ar lenku, ar lietuviu?
– Vertinčiau save kosmopolitiškai. Aš, pavyzdžiui, niekada nepasakyčiau, kad išvažiavau į Varšuvą dėl to, kad moku lenkų kalbą, nes aš žiūriu per asmeninę savęs realizavimo prizmę.
Manau, kad, ko gero, tai gyvenime svarbiausia – visą laiką tobulėti, ieškoti naujų iššūkių ir galimybių. Varšuva tuo metu, kai čia atvažiavau, buvo artimiausia dėl didesnių galimybių.
Pats jaučiuosi lietuviu... lenku iš Lietuvos, bet iš tikrųjų mano patriotizmas, sakyčiau, susijęs su Lietuva ir tai pasireiškia versle.
– Pakalbėkime apie jūsų verslą. Jūsų drabužių parduotuvė – gražiame sename pastate. Arkų dar išlikę su šiokiomis tokiomis freskomis, ką čia retai pamatysi. Jeigu reikėtų trumpai apibūdinti, eini ir jautiesi tarsi kokiame Berlyne, kur įvairaus amžiaus žmonėms, mėgstantiems išsiskirti savo stiliumi, siūlomi skirtingų dizainerių drabužiai. Kodėl įkūrėte tokį verslą Varšuvoje?
– Taip atsitiko. Neturėjau tiesioginio tikslo dirbti mados industrijoje, bet norėjau realizuoti savo verslumą. Dirbant prie tam tikrų gyvenimo būdo ir mados projektų čia, Varšuvoje, pačioje pradžioje, išėjo taip, kad tapau verslo dalimi ir verslo bendrasavininku.
Kaip ir kalbėjome, manau, kad mados industrija pati turi daug kur patobulėti Rytų Europoje (tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje), todėl mano įgudžiai versle šiuo metu čia praverčia.
– Bet esate dirbęs net „Kauno grūdų“ įmonėje.
– Taip, Lietuvoje dirbau tiek privačiame, tiek viešajame sektoriuje. Dirbau projektų valdymo investicijų srityje. Pirmas mano žingsnis buvo Ūkio ministerija, o kitas – „Kauno grūdų“ grupė.
– Smalsu sužinoti jūsų požiūrį apskritai į verslo sąlygas Lenkijoje arba, pavyzdžiui, Varšuvoje. Neretai, atrodo, Lietuvoje yra susiformavusi nuomonė, kad žengti į kitos šalies rinką be galo sudėtinga. Kaip buvo jūsų atveju? Kokie jūsų pamąstymai?
– Kaip ir kiekvienas verslininkas, pasakysiu – Lenkijoje didesni mokesčiai (juokiasi).
Iš esmės manau, kad į kiekvieną rinką reikia žiūrėti atskirai. Lietuvos ir Lenkijos rinkos visiškai skiriasi, manau, skirtinguose produktų segmentuose. Pavyzdžiui, kalbant apie produktus, kurie yra labiau masinės gamybos, [Lietuvos gamintojai] turi labai didelį potencialą Lenkijoje [...]. Bet, pavyzdžiui, Lenkija skiriasi nuo Skandinavijos šalių tuo, kad čia sąmoningų produktų potencialas ir situacija, sakyčiau, iki šiol sudėtinga...
– Sąmoningi produktai – tai susiję su ekologija?
– Ekologija, aukštesnės mados nišiniai drabužiai. Kadangi turi didelį ekonominį augimą, iki šiol Lenkija siejama su Vakarais.
– Važiuojant iš Lietuvos į Varšuvos pusę dauguma iškabų prie prekybos centrų yra lietuvių kalba. Netgi lietuvių parduotuvės yra atidariusios savo padalinius pasienyje. Paskui link Varšuvos tų ženklų mažėja, tačiau girdėjau, kad čia irgi šiuo metu padaugėjo lietuvių lankytojų, žmonės atranda Varšuvą. Ką jūs jaučiate? Ar ateina pas jus atsitiktiniai pirkėjai čia atvažiavę iš Lietuvos?
– Taip, ir jų kuo toliau, tuo daugiau. Iš tikrųjų šioje vietoje turėtume kalbėti apie logistinį klausimą, nes tai labai atsispindi žmonių elgsenoje.
Pavyzdžiui, šiuo metu buvo uždaryta „Wizzair“ linija Vilnius–Varšuva ir tai iš karto yra „plyta“. Manau, kad čia yra didelė problema, nes atstumas nelabai didelis. Vakarų valstybėse toks atstumas [tarp Vilniaus ir Varšuvos] su traukiniu įveikiamas per pusantros valandos, o mes iki šiol neišnaudojame abipusių šių dviejų miestų galimybių.
– 2026 m. – „Rail Baltica“ vėžė į Lenkiją. Kaip jums tai skamba?
– Tikiuosi. Nežinau, ar tuo metu vis dar būsiu Lenkijoje, bet tikrai dėl to džiaugčiausi.
Grįžtant prie klausimo apie iškabas (nes man kažkaip tai visą laiką užkliūva), man patinka iškabų reguliavimas Lietuvoje, nes Lenkijoje, Varšuvoje, gali ant balkono pamatyti iškabą „parduodu paminklus“, ir tai nėra estetiškas miesto įvaizdis.
– Savo butike prekiaujate lietuvių dizainerių drabužiais, aksesuarais. Ar tai Lenkijos vartotojų susidomėjimo atspindys ir jūs stengiatės pateisinti lūkesčius, ar jūs siekiate tarsi atstovauti Lietuvai ir atiduoti duoklę savo tėvynei?
– Tai mišru. Taip, labai lėmė, kad turime daug lietuviškų ženklų, kad aš esu iš Lietuvos ir turėjau kontaktų, pažinčių ir produktų, kuriuos vertinau. Bet iš esmės aš matau labai didelę nišą, nes Rytų Europoje nėra konceptualių žinomų parduotuvių, kurios jungtų visą regioną. Manau, kad iš tikrųjų šiais laikais, kai viskas labai globalėja, neužtenka žiūrėti į vienos valstybės ribas.
– Pakalbėkime apie pačią Varšuvą. Įvažiuoji, dalis miesto atrodo kaip Londono sitis, kur auga dangoraižiai. Kita dalis jau yra senamiestis: toks visai atkurtas, nes buvo sugriautas. Vieniems tai gražu, kitiems – nelabai. Jums patinka Varšuva?
– Man Varšuva pradėjo patikti, kai pradėjau čia gyventi, nes pradėjau ją atrasti. Varšuvoje nėra taip, kaip yra Vilniuje – eini ta pačia senamiesčio gatve ir tai gražiausia miesto vieta. Taip yra Vilniuje, Krokuvoje.
Varšuvoje tu turi žinoti, kur eini, su kuo eini. Šis miestas turi labai aktyvų tiek naktinį, tiek kultūrinį gyvenimą, tačiau reikia iš anksto pasidaryti analizę.
Parengė Vaida Kalinkaitė-Matuliauskienė.
