Pasaulio ekonomika pateko į užburtą ratą. Norint sumažinti milžinišką valstybių bei žmonių įsiskolinimą, reikia mažinti pinigų pasiūlą, tačiau šiuo metu tokia politika galėtų sukelti krizę, nerimauja „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis.
Praėjusią savaitę vykusioje Lietuvos verslo konferencijoje N. Mačiulis įvardijo rizikas, su kuriomis susiduria pasaulio ekonomika. Viena iš didžiausių – pigių pinigų problema (didelė pinigų pasiūla. Taip pat laikotarpis, kai paskolos gaunamos žemomis palūkanų normomis – LRT.lt).
Anot ekonomisto, po paskutinės 2008 metų krizės, bendra pasaulio skola išaugo daugiau nei 70 trilijonų dolerių, o skolos didėjimą lėmė Centrinių bankų vykdoma politika.
„Perteklinės skolos problema visai nebuvo išspręsta. Ji tik dar labiau pagilėjo. (...). Prie to labiausiai prisidėjo Kinija ir Centriniai bankai. Jų turtas padidėjo nuo 4 trilijonų iki 17 trilijonų JAV dolerių. Būtų keista tikėtis, kad nustačius nulines arba neigiamas palūkanas bei keturis kartus padidinus pinigų pasiūlą, skola nepadidės“, – sako N. Mačiulis bei priduria, kad Centriniai bankai dėl tokios pinigų politikos papuolė į užburtą ratą.
Ekonomistas pastebi, kad vienas iš būdų sumažinti skolą galėtų būti palūkanų normos didinimas, tačiau jos kėlimas sukelia paniką akcijų rinkose. Pavyzdžiui, JAV padidino palūkanas ir tai lėmė, kad akcijos krito 20 proc. Federalinis rezervų fondas išsigando ir teigė, kad daugiau palūkanų nebekels.
„Buvo uždegta žalia šviesa dar didesniam skolinimuisi, tačiau kaip išeiti iš tokios situacijos? Išėjimo nėra“, – konstatuoja N. Mačiulis bei priduria, kad ir toliau gyvensime pigių pinigų eroje.
Pigių pinigų pasekmės
Ekonomistas pastebi, kad didžiulė pinigų pasiūla turi daug neigiamų pasėkmių. Viena iš jų – nekilnojamo turto (NT) kainų kilimas. 2009 metais NT burbulas sprogo, tačiau mažos palūkanos ir pinigų pasiūlos didinimas pučia jį iš naujo.
„Galima sakyti, kad nekilnojamo turto burbulo nėra tik su viena sąlyga – jeigu nulinės arba labai žemos palūkanos liks visada“, – grėsmes vardina N. Mačiulis.
Jis taip pat pažymi, kad pigūs pinigai obligacijų pajamingumą daro neigiamą, o akcijų kainos tampa pervertintos, todėl jis nerekomenduoja investuoti į JAV akcijų rinką.
„Per visą istoriją, JAV akcijos tik du kartus buvo brangesnės. (...). Tai yra viena iš paskutinių vietų, kur aš dėčiau savo pinigus“, – rekomendacija dalinasi N. Mačiulis.
Anot jo, nuvertėję pinigai prisidėjo ir prie kriptovaliutų burbulo bei prie kolekcinių darbų pabrangimo. Kaip pavyzdį jis pateikia 2017 metų gale už 450 mln. JAV dolerių parduotą Leonardo da Vinčio paveikslą „Salvator Mundi“, kuris dar 1958 metais kainavo 45 svarus, o 2008 metais jau 80 mln. JAV dolerių.
Ekonomistas pastebi, kad savaime skola nėra problema jei ji yra nukreipiama į produktyvius aktyvus. Bet jei ji yra nukreipiama į spekuliacijas ar nenaudojamos infrastruktūros statybas, tuomet tai yra problema, kuri anksčiau ar vėliau išlys.
„Negaliu pasakyti, kad krizė bus šiais ar kitais metais, gal po penkerių metų, tačiau daug kur yra užprogramuotų problemų. Vyrauja didžiulis finansinis svertas tarp JAV įmonių ir ypač tarp besivystančių ekonomikų“, – pažymi ekonomistas.
Demokratijos krizės
N. Mačiulis siūlo atkreipti dėmesį ir į tai, kad nuvertėjantys pinigai yra tik viena iš problemų. Nerimą jam kelia ir demokratijos krizė.
Prieš du dešimtmečius 80 proc. pasaulio bendrojo vidaus produkto (BVP) buvo sukuriama valstybėse, kuriose vyravo demokratinis valdymo modelis. Dabar demokratinės šalys sukuria tik 30 proc. pasaulio BVP. Pasikeitusiai statistikai įtakos turi Kinijos ekonomika, kuri per pastaruosius metus labai sparčiai augo. Taip pat JAV, kuri priskiriama prie susilpnintų politinių teisių valstybių kategorijos.
„Ar tai yra liberalių demokratijų saulėlydis?“, – retoriškai klausia N. Mačiulis.
Jis teigia, kad demokratijos mažėjimas pasireiškia per politinį neapibrėžtumą, kuris matomas Italijoje, Prancūzijoje, Jungtinėje Karalystėje bei kitose valstybėse.
„Net ir tose valstybėse, kur demokratija nėra suvaržyta, yra bėdų, kurios stabdo progresą. Pavyzdžiui, Prancūzijoje matytas geltonų liemenių judėjimas. (...). Jei demokratinėje valstybėje tokiu būdu yra stabdomos reformos – nėra gerai“, – svarsto ekonomistas.
Jis taip pat pažymi, jog jį neramina ir tai, kad vis daugiau jaunų žmonių žavisi socializmu.
„Tarp 20–30 metų jaunuolių daugiau nei pusė mano, kad socializmas yra geresnė santvarka nei kapitalizmas. Taip mano jaunimas tiek Prancūzijoje, tiek JAV ir tai kelia didelį nerimą. Matome vertybinius ir socialinius lūžius, kurie turės didelių pasekmių“, – įspėja N. Mačiulis bei pastebi, kad dėl praėjusio amžiaus bandymo įtvirtinti socializmą, šios ideologijos idėjos Lietuvoje yra mažiau populiarios.
Nuosmukis bus jaučiamas septyniose pasaulio valstybėse
Kalbos apie krizę nebuvo iš piršto laužtos, mano N. Mačiulis. 2018 metais buvo jaučiamas Kinijos bei Europos ekonominio augimo lėtėjimas, JAV pradėjo vykdyti protekcionistinę politiką, o papildomo preteksto nerimui davė ir tai, kad praėjusiais metais buvo minimas dešimtmetis po krizės.
Vis dėlto, ekonomistas mano, kad objektyvių priežasčių artimiausiu metu pamatyti didelį ekonomikos nuosmukį – nėra, o rinkoje pastebimi stabilizacijos ženklai. Žmonių lūkesčių indeksas auga, o investuotojai vis pozityviau žiūri į ateitį.
Nors N. Mačiulis krizės nesitiki, jis pastebi, kad Tarptautinis valiutos fondas (TVF) prognozuoja, jog 2019 metais septynios pasaulio valstybės patirs ekonominį nuosmukį. Tai Venesuela, Argentina, Pietų Afrikos Respublika bei dar kelios valstybės.
Tačiau pažymima, kad TVF prognozės neretai prasilenkia su realybe.
„Neseniai atliktas tyrimas parodė, kaip TVF sekasi prognozuoti. Matome, kad yra sisteminių neatitikimų. 2008 metais TVF prognozavo, kad 7 valstybės patirs ekonominį nuosmukį, tačiau jį patyrė 91 valstybė“, – teigia N. Mačiulis bei kelia klausimą, ar ekonomistai sugeba daryti prognozes, jei 2008 metais nesugebėjo pastebėti, kad kils pasaulinė krizė.
Lietuvoje pavojaus ženklų nėra
Nors ekonomikos augimo tempai pasaulyje ir lėtėja, Lietuvos ekonominis klimatas yra pavyzdinis, pastebi N. Mačiulis.
„Situacija yra labai stabili. Nieko panašaus, kas buvo iki 2008 metų. (...). Tuo metu infliacija buvo 11 proc. o dabar nesiekia ir 3 proc. (...). Dabar visi komponentai rodo, kad ekonomikos plėtra tvari, o būsto įperkamumo rodikliai yra geri“, – teigiamai Lietuvos makroklimatą vertina N. Mačiulis.
Nerimą kelią tik didėjantys atlyginimai, kurie auga sparčiau nei produktyvumas. Ateityje tai gali pasireikšti mažėjančiu eksportu.
N. Mačiulis taip pat pastebi, kad nors pasaulyje įmonės vis daugiau skolinasi, Lietuvos įmonių paskolų portfelis yra sumažėjęs, o indėlių skaičius padidėjęs 3 kartus, todėl verslas „galėtų daug daugiau investuoti ir skolintis“.
Vis dėlto, jei visi pradėtų taupyti, neinvestuotų, tai krizė tikrai ateitų, mano N. Mačiulis. „Tačiau tokie gąsdinimai lietuvių neveikia. Šalies gyventojų lūkesčių rodiklis yra aukščiausias per šalies istoriją. Lietuviai nepanikuoja ir manau, kad daro gerai“, – teigiamai lietuvių elgseną vertina ekonomistas.
