Verslas

2019.03.21 05:30

Nemokamas sūris tik pelėkautuose: valstybės pinigai prieš politikų pažadus

Justina Ilkevičiūtė, LRT.lt2019.03.21 05:30

Pakelsime algas mokytojams ir medikams, padarysime viešąjį transportą nemokamą, sutvarkysime gatves. Tokius pažadus politikų lūpose girdime dažnai, ypač jais pasisotinome per Lietuvą praūžus savivaldos rinkimams. Tačiau sąmoningas pilietis turėtų stebėti, ar kandidatas tik žada, ar turi realų planą, kaip tuos pažadus įgyvendinti. Taip pat rinkėjas turėtų būti kritiškas ir neapsiriboti vien pasakymu, kad pinigų bus paimta iš valstybės ar savivaldybių biudžeto, mat svarstyklių pusės visuomet turi būti išlygintos, o nemokamas sūris būna tik pelėkautuose.

Kad visuomenei būtų paprasčiau suprasti ir įvertinti politikų pažadus, LRT.lt aiškinosi, kas iš tiesų yra biudžetas, kaip jis sudaromas, iš kur gaunama pajamų ir ką svarbu žinoti kiekvienam.

LRT.lt pristato išskirtinį projektą „Rinkimų rentgenas“. Jis vykdomas bendradarbiaujant su Baltijos šalių žurnalistinio meistriškumo centru („Baltic Center For Media Excellence“) ir žiniasklaidos vystymo organizacija „Internews“. Projekto tikslas – didinti medijų raštingumą ir skatinti kritinį mąstymą.

Dažnai tampa politikų įrankiu

Praėjusių metų gale visa Lietuva užgniaužusi kvapą stebėjo įvykius Švietimo, mokslo ir sporto ministerijoje, kai pažadų išvarginti mokytojai iš vienos profsąjungos užėmė ministeriją ir atsisakė trauktis, kol nebus įvykdyti jų reikalavimai.

Tuo metu viešojoje erdvėje netrūko politikų ir nuomonės lyderių vertinimų – iš kur gauti papildomų pinigų mokytojų algoms, kodėl mokytojai nepajuto jiems skirtų papildomų milijonų.

Kilus tokiai situacijai, atsiranda palanki terpė kai kuriems politikams manipuliuoti ir rinktis politinius taškus stojant į mokytojų pusę, tačiau nepateikti konkretaus plano, kaip tie atlyginimai galėtų būti padidinti. Taigi tuo metu piliečiams turėtų įsijungti visos aliarminės lemputės, ką konkrečiai siūlo politikas ir ar tai nėra tik tušti žodžiai.

Tai, kad politikai valstybės finansus dažnai panaudoja siekdami populistinių tikslų ir naudojasi visuomenės neišmanymu, sutinka ir Finansų viceministras Darius Sadeckas.

„Valstybės finansai daugeliui atrodo mistiniai. Žmonėms sunku suprasti, kodėl negalima tiesiog imti ir pakelti algų mokytojams. Kartais apie valstybės finansus galvojame per daug komplikuotai, tačiau reikėtų į juos pažvelgti kaip į asmeninius finansus ir pasverti, kaip patys asmeniškai priimame sprendimus dėl savo pinigų. Tada viskas turėtų pasidaryti aiškiau.

Girdėjome ne vieną politikų pasakymą, kad reikia didinti algas mokytojams. Viskas gerai, bet tada reikia paaiškinti, kaip. Vadinasi, arba turi didėti biudžeto pajamos, arba turime mažinti išlaidas: taigi, kažkam kitam pradėti algas mažinti. Kam? Gydytojams? Tada jie pradėtų pulti, kiltų susipriešinimas. Kitas variantas valstybei – skolintis, tačiau skolinimasis turi turėti ribas, reikia turėti omenyje, kad skolą atidavinės ir mūsų vaikai. Dar vienas variantas – didinti mokesčius gyventojams, tačiau jų didinimu vėlgi daug kas bus nepatenkintas. Taigi išlaidos, keliant algas, bus. O iš kur pajamos? Turime užduoti politikams kritinius klausimus“, – sako jis.

Banko „Luminor“ vyr. ekonomistas Žygimantas Mauricas taip pat pastebi, kad dažnai valstybės finansai politikams tampa įrankiu manipuliuoti, ypač tai pastebima artėjant rinkimams.

„Politikai dažnai naudojasi žmonių neišmanymu, nes iš tikrųjų labai sunku suprasti, kaip valstybėje planuojami finansai. Viskas suplakama į vieną, sunku išsipainioti. Realiai biudžeto planavimas – pinigų dalybos ministerijose, skaičiuojant kiek kokia ministerija įgyvendins projektų, o artėjant rinkimams biudžetas tampa tarsi įrankiu. Politikai staiga prakalba apie mokytojų atlyginimų didinimą, minimalios algos didinimą.

Tokį populizmą galima sutramdyti visuomenės sąmoningumu ar kitomis priemonėmis. Pavyzdžiui, pensijų indeksavimo įstatymas atima ginklą iš politikų, ir jie jau nebegali prieš rinkimus šaukti: „Štai mes pakelsime pensijas“. Dabar pensijos kyla tiek, kiek parašyta įstatyme. Taip pat galima būtų pririšti ir minimalų atlyginimą prie kažkokių objektyvių kriterijų, ir vietos manipuliacijoms būtų mažiau“, – sako jis.

Biudžetas – lyg šeimos finansų planas

D. Sadeckas pataria į šalies finansus žiūrėti per šeimos prizmę. Tada bus aiškiau susigaudyti, kaip valstybė planuoja finansus.

„Šalies biudžetas yra lyg atskiros šeimos biudžetas. Šeimos nariai gauna atlyginimus, turi pajamų iš įvairių šaltinių, tačiau taip pat planuojasi ir tam tikras išlaidas. Jeigu šeima nori įsigyti didesnį pirkinį, ji turi turėti sukaupusi santaupų, o jeigu jų nepakanka, nes šeima, tarkime, nori pirkti būstą, ir sutaupyti tiek lėšų per trumpą laiką sudėtinga – ji skolinasi.

Arba šeima nori iškeliauti atostogų Havajuose. Tai reiškia papildomas išlaidas: vadinasi, arba šeima turės gauti papildomų pajamų, tarkime, susirasti papildomą darbą, arba pasiskolinti, tačiau vėliau kurį laiką teks iš gauto darbo užmokesčio atidėti sumas, kad skola būtų grąžinta, ir tai yra tam tikra našta.

Ta pati logika veikia ir valstybėje. Valstybė kaupia rezervus, kad būtų pasiruošusi netikėtiems atvejams. Tačiau bankas, kai pas jį ateina asmuo skolintis, turi tam tikrus apribojimus, jis neskolins iki begalybės, o įvertins santykį, kiek asmuo turi pajamų ir kiek planuoja skolintis. Lygiai taip pat valstybė turi kontroliuoti, kiek ji gali pasiskolinti, kiek jos išlaidos gali viršyti pajamas konkrečiais metais. Taigi valstybės finansai – kaip šeimos finansai, tik tai daug didesnės sumos“, – pasakoja jis.

Deficito ir pertekliaus pinklėse

D. Sadeckas pasakoja, kad vieno bendro šalies biudžeto iš tiesų nėra, ir, kai kalbame apie valstybės biudžetą, nereikėtų suprasti, kad tai visos šalies biudžetas.

„Vieno biudžeto nėra, kaip ir nėra vieno tokio bendro dokumento. Iš viso turime tris didelius atskirus biudžetus: valstybės biudžetą, „Sodros“ biudžetą ir Privalomojo sveikatos draudimo (PSD) fondo biudžetą. Tai yra trys atskiri biudžetai, trys atskiri dokumentai, kuriuos tvirtina Seimas. Taip pat turime savivaldybių biudžetus. Kadangi turime 60 savivaldybių – vadinasi, dar 60 atskirų biudžetų, kurie yra savarankiški, juos tvirtina savivaldybių tarybos. Visus šiuos biudžetus galima pavadinti valdžios sektoriaus biudžetu“, – sako jis.

Būtent dėl to, kad vieno bendro biudžeto nėra, kartais sunku suvokti, kokioje finansinėje būklėje yra Lietuva. Pavyzdžiui, praėjusių metų gale patvirtinus 2019 m. biudžetą, o tiksliau reikėtų sakyti – biudžetus, prezidentė Dalia Grybauskaitė sakė, kad „nepaisant bendro valdžios sektoriaus biudžeto pertekliaus, valstybės biudžetas yra deficitinis, ir tai rodo, kad valstybė kol kas negyvena pagal išgales.“

D. Sadeckas sutinka, kad painiavos gali kilti būtent dėl to, kad vieno biudžeto nėra, taigi ir sąvokos „subalansuotas“, „perteklinis“ ar „deficitinis“ gali tapti iššūkiu suvokiant tikrąją padėtį.
„Galima žiūrėti į visus valstybės finansus kaip į visumą arba atskirai į kiekvieną biudžetą. Kiekvienas biudžetas turi savo pajamas ir išlaidas, o jeigu pajamos viršija išlaidas – turime perteklių. Jei pajamos mažesnės už išlaidas – turime deficitą.

Jeigu žiūrėtume tik į valstybės biudžetą kaip į atskirą, jis šiuo metu yra deficitinis. Tačiau jeigu susumuojame visus biudžetus, mes esame pertekliuje. Vadinasi, bendrai visa valstybė gauna daugiau pajamų, negu išleidžia, nors, žiūrint atskirai į biudžetus, vienas gal didesniame pertekliuje, kitas – deficite.

Kad tą geriau suprastume, galime pasitelkti šeimos pavyzdį. Visos šeimos biudžetas gali būti pertekliuje, bet vaiko – deficite, nes jis negauna pajamų, o išlaidų turi. Taigi, nors vaikas realiai yra deficite, visa šeima pertekliuje, kadangi išlaidų dalis yra mažesnė, nei gaunama pajamų per visus šeimos narius. Tokia ir dviprasmybė. Tačiau visada akcentuojamas valstybės biudžetas, nes jis sulaukia daugiausia dėmesio visuomenėje, o jis yra deficitinis“, – sako jis.

Nepaisant to, kad mūsų valdžios sektoriaus biudžetas yra pertekliuje, valstybė visuomet skolinasi. Ž. Mauricas paaiškina, kad taip yra dėl to, nes turime grąžinti senas skolas.

„Mes anksčiau esame skolinęsi, o tų skolų terminas baigiasi, taigi turime jas grąžinti, o tam reikia pasiskolinti iš naujo. Tačiau šitas užburtas ratas mums yra palankus, nes dabar mes skolinamės daug pigiau, negu kad prieš 10 metų, kai palūkanos siekdavo 6–7 proc. Šiuo metu jos retesniais atvejais viršija 1 proc. Taigi pagrindinis skolinimasis skirtas refinansuoti ankstesnes skolas“, – sako jis.

4 skirtingi biudžetai

„Valstybės biudžetas visada yra dėmesio centre, nes būtent jame yra mokytojų, medikų, gaisrininkų pinigai“, – sako D. Sadeckas. Tačiau ne mažiau svarbūs ir kiti biudžetai, kurie turi specifines pajamas ir išlaidas.

„Valstybės biudžetas turi daugiausia pajamų šaltinių, esminę dalį jo sudaro iš mokesčių surenkami pinigai. Didžiausia dalis – iš surenkamo PVM (pridėtinės vertės mokesčio), taip pat per valstybės biudžetą perskirstoma ES parama. Kiti pajamų šaltiniai – surenkami akcizų ir pelno mokesčiai, gyventojų pajamų mokestis. Taip pat čia sukrenta iš valstybės turto pardavimo gaunamos pajamos, dividendai.

Valstybės biudžeto sritys – praktiškai visos. Tai bendros valstybės paslaugos, gynyba, viešoji tvarka, kultūra, švietimas“, – paaiškina D. Sadeckas.

„Sodros“ biudžetą sudaro surenkamos socialinio draudimo įmokos. Šio biudžeto išlaidos – gyventojų pensijos, nedarbo draudimas, ligos ir motinystės išmokos.

PSD fondo pajamas daugiausia sudaro gyventojų sumokama PSD įmoka. Šio fondo išlaidos skiriamos gyventojų gydymui, vaistams, reabilitacijai ir ligų prevencijai.

„Jeigu paimtume PSD fondą, natūralu, kad jo išlaidos susijusios su sveikatos apsauga: tai ligoninių finansavimas ir pan. Kai einame tikrintis sveikatą, keliaujame pas gydytoją, tai lyg ir nemokama, tačiau ši paslauga mums teikiama dėl mūsų visų sumokėtų PSD įmokų“, – sako D. Sadeckas.

Savivaldybių biudžetų šalyje turime 60, nes tiek yra savivaldybių. Svarbiausias pajamų šaltinis – gyventojų pajamų mokestis, kadangi valstybė nustato, jog tam tikras procentas nuo GPM yra skiriamas savivaldybėms.

„Kiti du savivaldybių biudžetų pajamų šaltiniai – iš valstybės biudžeto skiriamos tikslinės lėšos biudžeto tam tikroms funkcijoms vykdyti ir savarankiškos savivaldybių pajamos, kurias savivaldybės surenka iš žemės, NT mokesčio ir pan. Valstybės deleguotos funkcijos – tai, pavyzdžiui, švietimas, kuriam valstybė skiria resursus, duoda lėšas, o savivaldybė, kuri yra arčiausiai mokyklų, skirsto jas per mokinių krepšelius“, – pasakoja D. Sadeckas.

Užburtas ratas tarp to, ką sumokame ir gauname

Tarp visų šių biudžetų, kaip jau matyti iš mokyklų finansavimo pavyzdžio, yra tam tikri ryšiai, jie yra susiję, nes iš vieno biudžeto galima pervesti tam tikrą sumą į kitą biudžetą, išsprendžiant keblias situacijas.

„Pavyzdžiui, moksleiviai nedirba, tačiau jiems vis tiek priklauso sveikatos draudimo paslaugos: jie gali nueiti pas šeimos gydytoją ir už tai jiems nereikės mokėti. Tačiau, kad jiems būtų suteikta ši paslauga, kažkas už tai vis tiek turi sumokėti.

Taigi valstybė iš valstybės biudžeto už tokius moksleivius arba, pavyzdžiui, nedirbančius pensininkus perveda lėšų į PSD fondą“, – sako D. Sadeckas.

Tai vadinama perskirstymu. Kitaip sakant, viskas yra susiję, todėl, neimdami kvitų už suteiktas paslaugas arba sutikdami imti algą vokeliuose, galiausia nuskriaudžiame patys save arba artimuosius.
„Nerastumėme nei vienos šeimos, kuri nesinaudoja bent viena paslauga. Jeigu šeimoje yra vaikų, jiems teikiama šveitimo paslauga. Suaugusiems vis tiek tenka lankytis gydymosi įstaigose, o jeigu tie suaugusieji turi vyresnius tėvus, jie, tikėtina, gauna pensijas. Taigi visi gauname atgal, nors kartais ir labai piktinamės“, – sako jis.

Tačiau kartais gyventojai nenorą naudotis paslaugomis legaliai ar galimybę gauti šešėlinių pajamų pateisina tuo, jog jie nejaučia asmeninės naudos. Kai kurie gali sakyti, kad serga retai, todėl retai lankosi poliklinikoje, nors įmokas nuo atlyginimo turi mokėti kas mėnesį. D. Sadeckas sutiko, kad yra girdėjęs tokių pasiteisinimų, bet pažymėjo, kad valstybės funkcija – netolygumo lyginimas.

„Viena iš valstybės finansų funkcijų – vadinamasis perskirstymas, kuris yra tarp žmonių ir kartų. Kaip, pavyzdžiui, vaikas: jis nieko nemoka, bet kažkas turi už jį sumokėti. Natūralu, kad tos pajamos nenukrenta iš dangaus, už jį sumoka kiti. Ateina laikas, kai vaikas užauga ir būna darbingo amžiaus, gauna algą. Tada, grubiai tariant, jis tą skolą grąžina, ir iš jo surenkamų mokesčių finansuojami kiti. Valstybėje negali būti taip, kad kiek sumokėjau per mokesčius – tiek ir atgavau. Bet tiesa yra ta, kad skriausdami biudžetą – skriaudžiame patys save, bloginame infrastruktūrą, kelius, nes savivaldybės netenka GPM dalies, surenka mažiau pinigų. Tai užburtas ratas“, – sako jis.

Ž. Mauricas kritikuoja esamą sistemą ir teigia, kad jai trūksta skaidrumo ir aiškumo, todėl daug kas pasirenka tūnoti šešėlyje, dėl kurio valstybės biudžetas praranda itin daug pajamų.

„Ne kartą išsakyta idėja, kad reikėtų tą betvarkę tvarkyti, ją skaidrinti ir gryninti, kad žmonės aiškiai suvoktų, kiek sumoka ir ką už tai gauna. Netgi metų gale galėtų būti atsiunčiama ataskaita gyventojams, kiek jie sumokėjo mokesčių ir kiek jie gavo viešųjų paslaugų. Ir, manau, didesnei daliai balansai būtų teigiami, o tai paskatintų žmones mieliau mokėti mokesčius.

Taip, kadangi dirbančiųjų ir mokančių mokesčius yra apie 1,4 mln., o gyventojų yra beveik 3 mln., tačiau jie vis tiek gauna kažkokias išmokas, teisę į viešąsias paslaugas. Tie mokantieji gali skųstis ir piktintis, kad kita dalis nemoka, nors daugiausia tai yra vaikai, pensininkai, sergantys, neįgalieji. Tačiau valstybėje egzistuoja draudiminis ir solidarumo principas.

Solidarumo – tai tas perskirstymas, o draudiminis privalo egzistuoti, nes nežinia, kada kas gali nutikti. Tai tas pats kaip vairuoti automobilį. Galbūt aš tvarkingai vairuoju, nepapuolu į eismo įvykius, bet vis tiek turiu mokėti civilinį draudimą ir negaliu dėl to skųstis“, – palygina jis.

Biudžetai rengiami visus metus

Pats valstybės biudžetas pradedamas rengti sausį–kovą, kai įstaigos parengia biudžeto vykdymo ir veiklos ataskaitas. Kovą–balandį Finansų ministerija parengia ekonominės raidos scenarijų, gegužę–birželį vyksta derybos tarp premjero, finansų ministro ir kitų atitinkamų ministrų dėl planuojamų kitų metų biudžeto išlaidų.

Liepą finansų ministerija praneša įstaigoms numatomus skirti maksimalius išlaidų limitus ateinantiems metams, vasarą įstaigos detalizuoja išlaidų planus. Rugsėjį Finansų ministerija atnaujina ekonominės raidos scenarijų ir galimas projekcijas, tada spalį parengia ir pateikia biudžeto projektą Vyriausybei ir Europos Komisijai. Spalį Vyriausybė svarsto biudžeto projektą ir pritarusi teikia Seimui, lapkritį biudžeto projektą svarsto Seimas, kuris gruodį nusprendžia priimti biudžeto įstatymą arba ne.

LRT.lt primena, kad 2019 m. valstybės biudžeto svarstymas Seime priminė tikrą mūšį. Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai siūlė atidėti biudžeto priėmimą, kol bus pasiekti susitarimai su streikuojančiais mokytojais. Ne vienas politikas siūlė atidėti biudžeto svarstymą.

Galiausia biudžetas buvo priimtas. Vyriausybė įvardijo tokius pagrindinius jo privalumus: 30 eurų minimalios algos padidėjimas, mažesnis PVM malkoms ir spaudai, vaiko pinigų padidėjimas nuo 30 iki 50 eurų, atsiradusi galimybė susimažinti apmokestinamąsias pajamas perkant būsto remonto, automobilio remonto, auklių paslaugas – iki 400 eurų per metus asmeniui.

Daugiausia kritikos biudžetas sulaukė dėl to, kaip bus kompensuoti praradimai dėl nuo 2019-ųjų pradžios įsigaliosiančių mokesčių pakeitimų, išplėsto neapmokestinamojo pajamų dydžio, nes tai mažina biudžeto pajamas.