Jau penkta Vyriausybė sprendžia, ar reikalingas pelno neduodantis nacionalinis laivynas ir kokia valstybės vėliavos tarptautiniuose vandenyse vertė.
Jau penkta Vyriausybė sprendžia, ar reikalingas pelno neduodantis nacionalinis laivynas ir kokia valstybės vėliavos tarptautiniuose vandenyse vertė.
Bendrovė „Lietuvos jūrų laivininkystė“ (LJL) visai be reikalo nuomojo mokyklos salę antradienį vykusiam akcininkų susirinkimui. Nors jos akcijomis prekiaujama Vertybinių popierių biržoje ir jos savininkų gretose yra galbūt pora tūkstančių šalies piliečių, į neeilinį susirinkimą neatėjo nė vienas, rašo lzinios.lt.
Tačiau LJL vadovas Audronis Lubys tvirtino, kad susirinkimas įvyko, nes 56,66 proc. valstybei priklausančių akcijų valdanti Susisiekimo ministerija (SM) balsavo raštu ir darbotvarkėje numatytu klausimu dėl ilgalaikio turto perleidimo pritarė mažųjų laivų „Audrė“ ir „Akvilė“ pardavimui už rinkos kainą. Be jų, laivyne liktų didesni ir pelningiau dirbantys 5 laivai gražiais lietuviškais pavadinimais: „Raguva“, „Deltuva“, „Romuva“, „Voruta“ ir „Venta“, kurių talpa sudaro nuo 16,8 iki 24,2 tonos. Liepą buvo parduotas mažos talpos segmento motorlaivis „Daina“, balandžio mėnesį – „Alka“, pernai – „Skalva“ ir „Asta“.
Šiuo metu įmonės administraciją sudaro 28 žmonės, laivuose dirba 267 įgulų nariai. Jų atlyginimai keliskart mažesni nei užsienio laivuose. Tačiau LJL laivynas patrauklus Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos studentams. Kasmet čia praktiką atlieka maždaug po 16 jaunuolių.
Skolas mažina turtu
SM jau antrą kartą po kelerių metų pertraukos rengiasi privatizuoti LJL akcijas, pirma jas perleidusi Turto bankui. Tačiau apie tai, kad Vyriausybei yra pateiktas tokio turinio nutarimo projektas, bendrovės vadovas sakė nesąs informuotas, šią žinią jis netgi pavadino žurnalistų išmone.
Pernai gruodį LJL valdyba patvirtino strateginį bendrovės veiklos planą 2014–2016 metams. Jame numatytas nuoseklus laivyno atnaujinimas, koncentruojantis į tikslinį „Handysize“ segmentą (17–25 tūkst. tonų tonažo laivus). Nurodoma, kad planą įgyvendinant bus parduodami mažiausi bendrovės motorlaiviai, vietoj jų įsigyjant 1–2 didesnio tonažo laivus, kurie dirbtų transatlantinėje rinkoje. Teigta, kad pardavus visus mažuosius laivus bus padėti pagrindai dirbti pelningai.
Tačiau šių metų pirmojo pusmečio LJL finansinėje ataskaita nėra tokia optimistinė. Nurodoma, kad „trumpalaikiai įsipareigojimai viršija trumpalaikį turtą 58,7 mln. litų. Tai rodo, kad yra neapibrėžtumai, susiję su bendrovės galimybėmis tęsti veiklą“. Priežastis esą ta, kad pasaulinė laivybos rinka, atsigavusi praėjusių metų pabaigoje, balandį vėl įgijo neigiamą tendenciją. Laivybos įkainių rodiklis „Baltic Dry Index“ nukrito per pusmetį 60 proc., nes laivų pasiūla viršija paklausą, be to, pasireiškė sezoniškumas.
Tačiau ataskaitoje rašoma, kad „vadovybė tikisi, jog ilgalaikėje perspektyvoje šie veiksniai (pasaulinės laivybos rinkos augimas ir turimo laivyno perorientavimas į „Handysize“ segmentą) teigiamai veiks Bendrovės finansinį stabilumą ir veiklos tęstinumą“.
LJL pajamos iš laivų pardavimo per metus nuo 2013 metų birželio 30 dienos sudarė beveik 10 mln. litų, laikotarpio skolos sumažėjo maždaug 13 mln. litų – iki 68 mln. litų. Iš jų įsipareigojimai kredito įstaigoms liko daugiau kaip 45 mln. litų. Šiemet per pirmąjį pusmetį bankams gražinta maždaug 7,5 mln. litų. Nors patirta 5,5 mln. litų nuostolių, tai net 43 proc. mažiau nei tuo pat metu pernai.
Viltys yra viltys
Po akcininkų susirinkimo A. Lubys interviu „Lietuvos žinioms“ apie Susisiekimo ministerijos poziciją dėl įmonės likimo ir bendrovės ekonominę situaciją kalbėjo gana mįslingai. Anot jo, susirinkimai visuomet negausūs, ministerijos atstovų fizinis dalyvavimas akcininkų susirinkimuose nėra būtinas, be to, jie užsiėmę svarbesniais reikalais.
– Ar pasiteisino įmonės viltys, kad trečias metų ketvirtis bus pelningesnis?
– Atsigavimas neįvyko, tikimės pagerėjimo paskutinį ketvirtį arba kitų metų pirmąjį. Bet viltys yra viltys.
– Kas jūsų konkurentai, kokiose jūrose laivai plaukioja?
– Lietuvoje konkurentų neturime. Einame kroviniui iš paskos. Laivai dažniausiai dirba Amerikos rinkose, Brazilijoje, Afrikoje, dabar vienas yra Indijos vandenyne.
– Kaip paveiks laivų pardavimas įmonės finansinę padėtį?
– Įvairiai paveiks. Žiūrint, kokį finansinį parametrą. Turto ir skolų sumažės. Kokiomis proporcijomis naudosime lėšas už parduotus laivus, sutarėme su banku. Mums liks gera dalis.
– Ar tai reiškia, kad pinigų bus naujam laivui pirkti?
– Pinigai vardo neturi. Juos galima ir tam, ir tam panaudoti.
– Kiek sumažėtų, pardavus dar 2 laivus, įmonės darbuotojų?
– Įgulą sudaro 17–18 žmonių. Paprastai vieni jūrininkai randa vietą likusiuose laivuose, kiti, kadangi pas mus dirba žmonės jau amžiuje, išeina į pensiją, treti plaukioti nebegali dėl sveikatos. Vyksta natūralus procesas.
– Vadinasi, socialinės skriaudos nebus?
– Nemačiau, kad prie mūsų įmonės žmonės stovėtų su plakatais, viską priima ramiai.
– Kiek vietų studentų praktikai sumažėtų?
– Nesu atsakingas už studentų auklėjimą ar jų ugdymą, vadovai atsakingi už įmonę.
Akcijų kaina menka
LJL buvo įsteigta 2001 metais reorganizavus tuometę Lietuvos jūrų laivininkystę „Lisco“ į valstybės privatizuotą keltų laivyno įmonę ir sausakrūvių laivų bendrovę, kurioje smulkiųjų akcininkų tuo metu buvo daug mažiau. Danų kompanijai DFDS atitekęs keltų verslas, palyginti su kita laivyba, klesti. O daugiau kaip dešimtadalį LJL akcijų šalies gyventojams už negrąžintą nekilnojamąjį turtą išdalijusi Vyriausybė iki šiol kamuojasi, ką daryti su dividendų nemokančia įmone. Apatija apėmusi ir smukiuosius savininkus – per pastaruosius 5 metus, akcijų prekybos duomenimis, jų turtas nuvertėjo perpus, o prieš dešimtmetį kaina siekė 30–40 centų už akciją.
Pirmąkart parduoti LJL valstybės valdomas akcijas buvo bandoma 2002–2003 metais – tuo metu 66 proc. dalis vertinta 20–33 mln. litų. Tarp potencialių įmonės pirkėjų buvo ir tuomečio įmonės vadovo Vytauto Vismanto vadovaujamas konsorciumas, kurį sudarė bendrovės „Sanitex“ ir „Prime Investment“. Daugiausia (33 mln. litų) tuomet pasiūlė Danijoje registruota kompanija „Trident Marine“. Bet įtarus, kad nacionalinį laivyną ketina perimti neaiškios kilmės kapitalas, Vyriausybė privatizavimo konkursą nutraukė, o iš jo pašalinta „Trident Martine“ vėliau net kreipėsi į Generalinę prokuratūrą. Prireikė kelerių metų, kol Lietuvos Aukščiausiasis Teismas paskelbė galutinę ir neskundžiamą nutartį, kad „Trident Marine“ teisėtai buvo pašalinta iš privatizavimo konkurso.
2010 metais Andriaus Kubiliaus Vyriausybė grįžo prie svarstymų parduoti LJL akcijas, bet tam pasipriešino Lietuvos jūrininkų sąjunga (LJS), pagrasindama piketais ir kitokiais veiksmais. Pažadėta, kad į privatizuojamų objektų sąrašą LJL nebus įtraukta.
Iš LŽ sužinojęs apie numatomą naują laivininkystės privatizavimo raundą LJS pirmininkas Petras Bekėža labai nustebo. „Jūrinė visuomenė tam nepritarė ir niekada nepritars. Laivininkystė turi išlikti valstybės rankose, nes tik tuomet tie laivai plaukios su Lietuvos vėliava. Matome liūdną Latvijos pavyzdį – šalis beveik neturi laivų su nacionaline vėliava. Vos tik įmonė pradeda kapstytis iš nuostolių, ją nori pusvelčiui parduoti. Rinka pamažu atsigauna, išlips ir mūsų laivai iš duobės. Mes turime pasirašę kolektyvinę sutartį su bendrove ir taikomės, kai atlyginimai jūrininkams vėluoja. Bet jei vėl planuojama privatizacija – imsimės drastiškų priemonių, kelsime klausimus aštriai. Priešinsimės tam dalykui ir nepritarsime“, – nepasikeitusią LJS poziciją išdėstė P. Bekėža.
Turbūt ne vienam būtų įdomu, už kiek būtų galima parduoti beveik 47 mln. litų nominalios vertės valstybės akcijų dalį, kai šią savaitę jomis prekiauta po 0,022 euro už akciją.
