Lietuvoje toliau pinga skolinimasis litais, kaip visoje Europoje mažėja paskolų kaina eurais, tačiau ekonomistai sako, jog mažomis palūkanų normomis norima paskatinti ne skolintis, bet greičiau – netaupyti uždirbamų pinigų, nes ir indėlių palūkanos yra rekordiškai mažos.
Lietuvoje toliau pinga skolinimasis litais, kaip visoje Europoje mažėja paskolų kaina eurais, tačiau ekonomistai sako, jog mažomis palūkanų normomis norima paskatinti ne skolintis, bet greičiau – netaupyti uždirbamų pinigų, nes ir indėlių palūkanos yra rekordiškai mažos.
Šiuo metu VILIBOR (vidutinės tarpbankinės palūkanų normos litais) metams siekia 1,26 proc., pusmečiui – 0,99 proc., o trims mėnesiams – 0,74 proc. Prieš metus visi šie rodikliai buvo daugiau nei du kartus didesni.
EURIBOR (vidutinės tarpbankinės palūkanų normos eurais) metams siekia 0,63 proc., pusmečiui – 0,4 proc., o trims mėnesiams – 0,2 proc. Prieš metus šie rodikliai buvo daugiau nei tris kartus didesni.
VILIBOR ir EURIBOR yra naudojami apskaičiuoti paskolos palūkanoms priklausomai nuo to, kokia valiuta skolinamasi, litais ar eurais.
„Šiuo metu didiesiems bankams nelabai reikia pinigų, palūkanų normos yra žemos, Europos centrinis bankas jas laiko pakankamai žemai, bankai už indėlius patys daug nemoka, tarpusavyje skolintis, matyt, nėra didelio poreikio, paskolų išduodama, bet vangiai, ir VILIBOR mažėja“, – sako investicinio banko „Finasta“ makroekonomistė Rūta Medaiskytė.
Tačiau ekonomistė mano, jog tokiu būdu nesiekiama gyventojus ir verslą paskatinti skolintis aktyviau.
„Palūkanos ir taip yra gana žemos, nežinau, ar mažinant palūkanas dar būtų galima paskatinti skolintis. Mano požiūriu, skatinama netaupyti, tačiau ne Lietuvos bankai skatina netaupyti, o visos Vakarų Europos pinigų politika skatina netaupyti ir investuoti. Bet, abejoju, kad bankai taip norėtų paskatinti skolinimąsi, Lietuvoje jie nelabai noriai skolina, o ir gyventojai nelabai noriai skolinasi. Ekonominis neapibrėžtumas ir santūrumas yra iš abiejų pusių“, – dėsto R. Medaiskytė.
„VILIBOR mažėja, nes mažėja Lietuvos rizikos premija – mes vis labiau ir labiau atrodome saugūs kitų investuotojų požiūriu, dėl to skirtumas tarp EURIBOR ir VILIBOR nyksta. O tai reiškia, kad mes tampame vis labiau ir labiau panašūs į gerąsias Europos Sąjungos šalis: mūsų biudžeto deficitas yra labai mažas ir mes neturime problemų bankiniame sektoriuje. Tai yra gera tendencija, nes kuo skirtumas mažesnis, tuo didesnis pasitikėjimas tiek mūsų ekonomika, mūsų finansų sektoriumi, tiek ir litu“, – vardija „Nordea“ ekonomistas Žygimantas Mauricas.
Skolinęsi litais sumokėjo už neįvykusią devalvaciją
Bankų ekonomistai skaičiuoja, jog planuojantiems skolintis dabar naudingiau tai daryti eurais – taip pigiau, be to, mažesnė rizika, kad EURIBOR didės.
„Šiuo metu nematau labai didelio skirtumo, kokia valiuta skolintis. Kalbant apie litą, priežasčių litui devalvuoti nėra, todėl skolintis eurais yra pigiau iš sąnaudų pusės, antra, didesnio ekonominio neapibrėžtumo laikotarpiais, kaip buvo galima matyti 2009 m., palūkanos litais labai išaugo. Tiems, kas buvo pasiskolinę eurais, tokių didelių tarpbankinės palūkanų normos šuolių nebuvo, o VILIBOR rinkoje buvo, nes skolinant litais prisiimama papildoma rizika. Net valiutos nedevalvavus, tie, kurie skolinosi litais, nešė didesnę finansinę naštą ir sumokėjo už devalvavimo riziką“, – primena R. Medaiskytė.
Tačiau ji priduria, jog lito kursas priklauso ne tik nuo ekonominių parametrų: „Kitą vertus, nors nematau priežasčių litui devalvuoti, politinius sprendimus prognozuoti yra sunku.“
„Iš tiesų, (svarstant kokia valiuta skolintis - DELFI) reikėtų įvertinti, kokios yra valiutos keitimo sąnaudos. Tačiau dabar geriau yra skolintis eurais, nes palūkanos yra mažesnės ir, jeigu mes vis dar žadame prisijungti prie euro zonos, po kelių metų jau nebus jokio skirtumo, ar mes paskolą pasiėmėme litais, ar eurais, nes mūsų valiuta taps eurai, – sako Ž. Mauricas. – Nors, jeigu palūkanos litais būtų mažos, galima galvoti apie paskolą litais. Tačiau, manau, dabar geriau skolintis eurais, tai – stabilesnė valiuta, o kad litas bus devalvuotas yra labai maža, praktiškai artima nuliui, tikimybė.“
Paprastai yra patariama paskolas imti tokia valiuta, kokia yra uždirbamos pajamos. Pavyzdžiui, jei nacionalinė valiuta būtų devalvuota, pasiskolinusiems užsienio valiuta tektų už paskolas mokėti brangiau.
Euro laukia jei ne 2014 m., tai 2015 m.
Lietuvai įstojus į euro zoną, paskolos ir indėliai bus perskaičiuojami pagal naujos valiutos kursą, todėl šalies planai per artimiausius keletą metų prisijungti prie euro zonos taip pat yra papildomas argumentas skolintis eurais.
„Jeigu Lietuvai pavyks prisijungti prie euro zonos, nėra jokio skirtumo, ar imti paskolą litais, ar eurais, vis tiek galų gale ta paskola virs eurais, – teigia R. Medaiskytė. – Tačiau tikslą 2014 m. įsivesti eurą vertinčiau atsargiai, nes infliacija dar gerokai lenkiame euro zoną, mūsų kainų augimas yra spartesnis, be to, mes labai jautriai reaguojame į naftos kainų pokyčius. Aišku, toks jautrumas yra visame regione, bet mūsų vartojimo struktūra yra gana nedėkinga: nemažą dalį išleidžiame vietiniams produktams, maistui, išlaidų struktūra yra greičiau varganos šalies, o mūsų kainų augimas šiuo metu nėra visiškai adekvatus gyventojų būklei, daugiau prisiimame globalių rinkų kainų pokyčius. Taigi, įsivesti eurą galėtų sutrukdyti infliacija.“
Anot ekonomistės, kol kas kiti parametrai, pagal kuriuos vertinamos šalys, norinčios prisijungti prie euro zonos, Lietuvoje yra geri, t. y. nedidelė valstybės skola, planuojamas ne didesnis nei 3 proc. BVP biudžeto deficitas.
„Nuo tos dienos, kai bus įvestas euras, visi indėliai, visos paskolos, kurios buvo litais, automatiškai bus perskaičiuotos į eurus, tai yra mes mokėtume pagal EURIBOR, – primena Ž. Mauricas. – O kalbant apie tai, kada galime įsivesti eurą, tikimybė jį turėti 2014 m. yra nedidelė, nes, jeigu mes ir atitiksime kriterijus, dar reikia politinio susitarimo, politinės valios, o kadangi dabar vyksta rinkimai, vargu, ar spėsime. Bet 2015 m. tikimybė yra.“
Norėdama įsivesti eurą, Lietuva turi įgyvendinti Mastrichto kriterijus, tai reiškia, kad jos fiskalinis deficitas turi neviršyti 3 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP), valstybės skola neturi būti didesnė nei 60 proc. metinio BVP, taip pat infliacija turi būti ne daugiau kaip 1,5 procentiniais punktais didesnė nei trijų mažiausią infliaciją turinčių ES šalių infliacijos rodiklių vidurkis. Reikalavimai yra keliami valiutos kursui ir ilgalaikių paskolų palūkanų normai.
