Vilnietė L.L., važinėjanti dujomis varomu „Subaru Legacy Outback“ su automatine pavarų dėže, nuolat dujas pylėsi pakeliui į namus esančioje mažoje degalinėje. Su pilnu 56 litrų baku ji nuvažiuodavo 360 kilometrų.
Vilnietė L.L., važinėjanti dujomis varomu „Subaru Legacy Outback“ su automatine pavarų dėže, nuolat dujas pylėsi pakeliui į namus esančioje mažoje degalinėje. Su pilnu 56 litrų baku ji nuvažiuodavo 360 kilometrų.
Kokybė – daugumai mįslė
„Kartą prisipylusi pilną baką „Lukoil“ degalinėje nustebau, jog nuvažiavau beveik 80 kilometrų daugiau nei iki tol“, – tvirtina vilnietė.
„Iš pradžių maniau, jog tai atsitiktinumas. Tačiau kai išvažinėjau keturis bakus ir rezultatas buvo toks pat, matau, jog tai – dėsningumas“, – sakė ji. Juoba kad moteris nuolat važinėja daugmaž tuo pačiu maršrutu, o daugiausia – mieste.
Kitas lrytas.lt skaitytojas ir serviso savininkas G. S., važinėjantis iš Amerikos pargabentu ir dujomis varomu „Subaru Impreza WRX“ taip pat tvirtino, kad dujų kokybė įvairiose degalinėse labai skirtinga.
„Išbandžiau įvairias degalines ir įsitikinau, kad niekada negali žinoti, kokios kokybės dujas piliesi“, – pritarė jis vilnietei.
Grigiškėse gyventis vyras, kuris dujas dažniausiai pilasi pakeliui esančiose „Alaušos“ arba EMSI degalinėse, įsitikino, kad pastarojoje prisipylęs pilną baką nuvažiuoja apie 32 kilometrais daugiau.
Nors dauguma kalbintų degalų ekspertų 80 kilometrų „Outback“ ridos skirtumą vadino nerealiu ir abejojo moters pateiktais skaičiais, visi sutiko, jog automobilinių dujų kokybė Lietuvoje yra labai skirtinga.
Reglamentuoja tik teoriškai
Lukas Vosylius, Lietuvos naftos produktų prekybos įmonių asociacijos prezidentas, aiškino, kad automobilinių dujų kokybę reglamentuoja standartas LST EN 589:2008.
„Jame nurodytų standartų privalo laikytis visi prekiautojai dujomis. Mūsų asociacijos nariai to laikosi, bet ar visos degalinės taip elgiasi, nesiimčiau tvirtinti šimtu procentų“, – kalbėjo pašnekovas.
Dar kategoriškesnis buvo bendrovės „Stegvika“, užsiimančios mažmenine dujų prekyba, vadovas Gediminas Michalskas: „Ištirti dujų kokybę galima tik Mažeikiuose esančioje „Orlen Lietuva“ laboratorijoje. Visi kiti prekiautojai dujomis patikrinti jų kokybės neturi jokių galimybių ir aklai prekiauja tuo, ką atveža importuotojai“.
Dujas dideliems tinklams nepriklausančios degalinės paprastai perka iš Šiauliuose įsikūrusio Jungtinio dujų centro.
Šis paprastai pateikia visus reikalingus kokybės sertifikatus, tačiau kokia yra reali dujų kokybė, nežino niekas.
Be gaminamų Mažeikiuose, automobilinės dujos į Lietuvą vežamos iš įvairių šalių: Rusijos, Latvijos, Baltarusijos.
Todėl jų kokybė gali būti labai skirtinga.
Prastesnės nei užsienyje
Lietuvos automobilių dujų įrangos montuotojų asociacijos valdybos pirmininkas Remigijus Jonaitis yra tikras, kad dujų kokybė mūsų šalyje gerokai prastesnė nei užsienyje: „Tuo galima nesunkiai įsitikinti patikrinus iš Vokietijos atkeliavusį ir mūsų šalyje eksploatuotą dujomis varomą automobilį: vokiškos mašinos filtras po 100 tūkstančių kilometrų ridos būna švaresnis negu mūsų po 20 tūkstančių“, – tvirtino jis.
Be to, ir R. Jonaitis, ir po Europą keliavę jo klientai įsitikino, kad Olandijoje, Belgijoje ar Vokietijoje piltomis dujomis važiuoja ir greičiau, ir taupiau.
Anot R. Jonaičio, užsieninėmis dujomis galima nuvažiuoti 10–20 procentų toliau, geresnė automobilio trauka.
Svarbu ir pats automobilis
G. Michalskas mano, kad vairuotojui vertinant dujų kokybę labai svarbus veiksnys yra pats automobilis ir dujų įranga.
„Dujų įrangą nuolat reikia prižiūrėti, per metus tikrinti bent du kartus ir tinkamai sureguliuoti“, – kalbėjo jis.
Be to, labai svarbu, ar skirtingose degalinėse į automobilio baką įpilamas toks pat kiekis dujų. Jeigu vienoje degalinėje dujų slėgis yra 10 atmosferų, o kitoje 12, į baką gali būti įpilama litru kitu daugiau.
Pagrindiniai suskystintų automobilinių dujų komponentai – propanas, butanas ir kai kurie jų homologai.
Kuo angliavandelinis sunkesnis, tuo kaloringesnis ir vertingesnis. Toks yra brangesnis butanas. Propanas yra lengvesnis, lakesnis ir pigesnis.
Šie elementai maišomi įvairiomis proporcijomis, skirtingai žiemą ir vasarą. Pavyzdžiui, žiemą dedama daugiau propano, nes reikia lakesnių dujų.
„Mes jau dešimt metų šiame versle, bet aukso vidurį sunku rasti“, – prisipažino pašnekovas.
Kas Lietuvoje tikrina automobilinių dujų kokybę ir kaip vairuotojui žinoti, kad perka iš tiesų kokybiškas dujas? Iki šiol skirtingose degalinėse parduodamų dujų kokybė smarkiai skiriasi, o jas naudojantys vairuotojai jaučiasi lyg pirkdami katę maiše.
Dujos neturi kvapo
Pačios dujos yra bekvapės, tačiau kad būtų galima nustatyti sistemos nesandarumus, į dujas papildomai dedama specialiųjų medžiagų – merkaptanų. Tai pagal savo cheminę struktūrą panašios į alkoholius medžiagos, kurių formulė R-SH.
Šių medžiagų net labai nedidelis kiekis lengvai juntamas dėl specifinio nemalonaus kvapo.
Tad jeigu užuodžiame automobilyje dujų kvapą, aišku, kad dujų sistema nesandari ir tokį automobilį nesaugu eksploatuoti.
Suskystintoms automobilinėms dujoms, kaip ir benzinui, nustatomas korozinis agresyvumas, t.y. kiek koroziškai agresyvūs dujose liekantys sieros junginiai.
Tai standartinis testas, kai į produktą, pašildytą iki 40°C temperatūros, vienai valandai merkiama vario plokštelė. Pagal jos spalvos pokyčius ir sprendžiama apie korozinį aktyvumą.
Dujos turi didelį plėtimosi koeficientą, automobilinės dujos skystėja esant 16 atmosferų slėgiui, todėl kuo didesnis manometrinis slėgis, tuo griežtesni reikalavimai balionams ir cisternoms, skirtoms suskystintoms dujoms laikyti.
