Du gerai žinomi Rusijos ekonomikos ekspertai Andrejus Markevičius ir Markas Harrisonas išsiaiškino paskutinę XX a. Rusijos BVP dinamikos paslaptį – mokslininkai rekonstravo 1913–1928 m. nacionalines sąskaitas.
Du gerai žinomi Rusijos ekonomikos ekspertai Andrejus Markevičius ir Markas Harrisonas išsiaiškino paskutinę XX a. Rusijos BVP dinamikos paslaptį – mokslininkai rekonstravo 1913–1928 m. nacionalines sąskaitas.
Nacionalinės sąskaitos – tai tarpusavyje susijusių rodiklių ir klasifikacijų sistema, skirta makroekonominių šalies procesų aprašymui ir analizei. Ši sistema susieja svarbiausius makroekonominius rodiklius (prekių ir paslaugų kiekį, gaunamas pajamas ir patiriamas išlaidas) gamybos, paskirstymo ir panaudojimo stadijose.
Kaip rašo „Forbes“ rusiška versija, A. Markevičius ir M. Harrisonas padarė išvadą, jog Pirmąjį pasaulinį karą Rusija išgyveno geriau, nei anksčiau manė istorikai. Nuosmukis prasidėjo tik 1916 m., tačiau jis neviršijo 10 proc. 1916–1917 m. Rusijos BVP susitraukė 18 proc., panašiai šį karą išgyveno ir labiau pasiturinčios Europos valstybės. Tačiau pilietinis karas Rusijos ekonomikai tapo pražūtingas.
Šio laikotarpio BVP dinamikos rekonstravimas tapo nelengva užduotimi; šalies teritorija pasikeitė, o gyventojų skaičius po imperijos griūties, Pirmojo pasaulinio karo ir pilietinio karo sumažėjo 18 proc. Dėl revoliucijos, masinio turto konfiskavimo ir savivaliavimo šalyje įsivyravo siaubinga suirutė. 1918–1919 m. Rusijos BVP sumažėjo 48 proc. Vėliau BVP mažėjimo tempas sulėtėjo, o minimalūs rodikliai buvo užfiksuoti 1921 m., kai šalies BVP sudarė vos 38 proc. 1913 m. užfiksuoto rodiklio. Ypatingai stipriai nuosmukis buvo jaučiamas nekarinių prekių ir paslaugų sferoje.
Žemės ūkio produktyvumas sumažėjo neženkliai, tačiau prieinamų maisto prekių kiekis vienam šalies gyventojui sumažėjo beveik dvigubai. Rusijos ekonomikai pavyko atsitiesti tik 1928 m., kai šalis pradėjo atsigauti po 1922 m., nes bolševikai nusprendė grąžinti rinkos santykius į smulkiosios pramonės sektorių.
Tačiau ekonominio augimo stimuliavimas Naujosios ekonomikos politikos (NEP) metodais nebuvo stabilus. Dėl švelnių biudžetinių apribojimų dideliam pramonės sektoriui ir prekybinių rinkos mechanizmų žemdirbiai nebuvo suinteresuoti vystyti prekybinių santykių su miestu.
Valdžia turėjo pasirinkti tarp dispariteto tarp miesto ir kaimo kainų mechanizmo išlyginimo ir jėgos panaudojimo. Stalinas pasirinko antrąjį variantą. Pradėta vykdyti Didžiojo lūžio politika, kai vartojimas buvo ribojamas, kapitalas buvo investuojamas į pramonės sektorių, o darbo jėga bei maisto prekės buvo gabenamos iš agrarinių teritorijų. XX a. ketvirtojo dešimtmečio pradžioje prasidėjo badas.
