Nors šešioliktoji Vyriausybė savo programoje kaip vieną pagrindinių tikslų įvardijo emigrantų grįžimo į tėvynę skatinimą, o metų pradžioje patvirtino ir Migracijos politikos programos gaires, toliau už žodžius dar nepasistūmėta, rašo lzinios.lt. „Laikas tiksi ne mūsų naudai“, – įspėja ekspertai.
Nors šešioliktoji Vyriausybė savo programoje kaip vieną pagrindinių tikslų įvardijo emigrantų grįžimo į tėvynę skatinimą, o metų pradžioje patvirtino ir Migracijos politikos programos gaires, toliau už žodžius dar nepasistūmėta, rašo lzinios.lt. „Laikas tiksi ne mūsų naudai“, – įspėja ekspertai.
Aštuonerius metus Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) praleidęs ir prieš 2012-ųjų Seimo rinkimus į tėvynę grįžęs bei Emigrantų partiją įsteigęs Juozas Murauskas tvirtina iki šiol nematantis valdančiųjų politikų pastangų susigrąžinti po visą pasaulį pasklidusius išeivius, nors tokios deklaracijos kartojamos nuolat. „Galimybės grįžti į Lietuvą emigrantus labai domina. Jų išgyvenimus gali suprasti tik tas, kuris pats tai patyrė. Tačiau pagrindinis ir visų užduodamas klausimas skamba taip pat: „Ar gausiu darbą?“ Ką galiu jiems atsakyti?“ – LŽ kalbėjo vairuotoju Kauno savivaldybėje dirbęs, bet prieš metus atleistas vyras.
Aktyvus pilietis – tik tėvynėje
Nuo 1990-ųjų Lietuva, kaip rodo oficiali statistika, dėl emigracijos neteko daugiau kaip 800 tūkst. savo gyventojų. Europos Komisija prognozuoja, kad situacija, kai iš šalies išvyksta daugiau žmonių negu atvyksta, Lietuvoje dar truks iki 2035-ųjų.
Tiesa, pastarųjų metų duomenys suteikia šiek tiek optimizmo: pernai į Lietuvą grįžo 19 tūkst. anksčiau emigravusių piliečių. 2012 metais reemigrantų suskaičiuota 17,3 tūkst., o 2011-aisiais – vos 3,3 tūkstančio. Vis dėlto sugrįžusiųjų yra perpus mažiau negu naujai išvykusiųjų (2013 metais – beveik 39 tūkst. piliečių), o palyginti su didžiąją emigracijos banga, kai prasidėjus ekonomikos krizei ieškoti geresnio gyvenimo svetur vien 2010 metais patraukė daugiau kaip 83 tūkst. piliečių, šis skaičius vis dar atrodo labai menkas.
Kaip rodo statistika, didžiausi grįžtančiųjų srautai – kas antras reemigrantas – į Lietuvą driekiasi iš Didžiosios Britanijos. Kad parvyko iš šios šalies, pernai deklaravo 9,1 tūkst. (47,9 proc.) Lietuvos piliečių. 2,2 tūkst. (11,4 proc.) grįžo iš Airijos, 1,7 tūkst. (9,1 proc.) – iš Norvegijos, 1 tūkst. (5,5 proc.) – iš Vokietijos.
„Emigrantų Lietuvai reikia. Teorijos, kad jie, ir gyvendami užsienyje, gali būti naudingi tėvynei, greičiau yra saviguoda. Tie žmonės mums reikalingi ne tik kaip piniginių perlaidų siuntėjai, ne tik kaip naujų laimėjimų perdavėjai, bet ir kaip piliečiai. Negali būti aktyvus pilietis gyvendamas Didžiojoje Britanijoje. Būtent šis aspektas pas mus ignoruojamas“, – LŽ sakė SEB banko vyriausiasis ekonomistas Gitanas Nausėda.
Skelbia apie pastangas
Šiuo metu dirbanti šešioliktoji Vyriausybė savo programoje 2012 metais kaip vieną prioritetų įrašė išvykusių piliečių susigrąžinimą. „Parengsime kompleksinę emigravusios darbo jėgos susigrąžinimo programą“, – nurodyta skyriuje „Migracijos politika“.
Kaip LŽ informavo Vyriausybės kanceliarijos Spaudos tarnyba, praėjusių metų kovo 18 dienos premjero Algirdo Butkevičiaus potvarkiu buvo sudaryta Vyriausybės kanclerio pirmojo pavaduotojo Remigijaus Motuzo vadovaujama darbo grupė migracijos politikos gairių projektui parengti. Šių metų sausį pasiūlytoms gairėms pritaręs ministrų kabinetas skelbė, kad tuo dokumentu siekiama pradėti vykdyti modernią migracijos politiką, kurios pagalba būtų šalinamos emigracijos priežastys ir skatinamas Lietuvos piliečių sugrįžimas iš užsienio valstybių.
„Pradedame galvoti apie emigravusiųjų susigrąžinimą. Kitos valstybės eina lengvesniu keliu ir suteikia galimybę įsidarbinti trečiųjų šalių piliečiams, bet mūsų prioritetas yra grįžtamoji emigracija – sudaryti sąlygas išvykusiems žmonėms grįžti ir vėl integruotis į Lietuvos gyvenimą. Šiose gairėse kaip tik numatytos tos integracinės priemonės“, – prieš pusmetį aiškino R. Motuzas.
Kaip LŽ sakė jo pavaduotojas minėtoje darbo grupėje vidaus reikalų viceministras Elvinas Jankevičius, šiuo metu šalies ministerijoms pavesta pateikti priemonių planus, kokiu būdu ketinama įgyvendinti numatytas migracijos politikos gaires. „Emigrantų susigrąžinimas – Lietuvos siekiamybė. Kaip pavyks tai padaryti – nepaprastai sudėtingas klausimas. Jis susijęs su ūkio atsigavimu, naujų darbo vietų atsiradimu, kitais dalykais. Be kompleksinių visų institucijų pastangų labai sunku bus tai pasiekti, bet mes tikrai stengsimės“, – nurodė politikas.
Savo ruožtu Užsienio reikalų ministerija (URM) skelbia nuo 2012-ųjų vasaros aktyviai užsiimanti tautiečių grįžimo iš emigracijos skatinimu. Šios institucijos Visuomenės informavimo skyrius LŽ pranešė, kad URM, pasinaudodama komunikacijos priemonėmis (pirmiausia – interneto svetaine) ir diplomatinių atstovybių tinklu, platina šalies institucijų pagal kompetenciją rengiamą informaciją apie jų teikiamas socialinės integracijos, įsitraukimo į darbo rinką, švietimo ir kitas paslaugas, kurios gali būti aktualios žmonėms, ketinantiems grįžti ir nuolat gyventi Lietuvoje.
Tačiau analitikas G. Nausėda konkrečių valdžios institucijų žingsnių, kurie skatintų emigrantus parvykti, dar nemato. „Buvo įsteigtos komisijos, jos priėmė kažin kokius sprendimus, bet reikėtų labai domėtis ta sritimi, kad galėtum iššniukštinėti, kas padaryta. Kai žmonės tam dažniausiai neturi laiko, nelabai ką ir sužino. Vien bendrų priemonių ar užkeikimų, esą „tėvynė pati gražiausia“, šiuo atveju nepakanka – reikia konkrečių pasiūlymų, o tuo požiūriu valdžios vaidmuo būtų labai svarbus. Laikas bėga, ir ne mūsų naudai“, – tvirtino jis.
Reikia paskatos
Premjeras A. Butkevičius nuo šių metų pradžios spręsti reemigracijos problemas ragina ne tik centrinę valdžią, bet ir Lietuvos savivaldybes. Ministro pirmininko teigimu, vietos valdžia turėtų padėti „nutiesti kelią į namus grįžtantiesiems“ – kitaip sakant, aktyviau veikti kviesdama išvykusius lietuvius apsigyventi ne didžiuosiuose mūsų miestuose, bet pradėti verslo projektus, įsitraukti į darbus ten, iš kur išvažiavo.
„Vien savivaldybės jėgomis spręsti šios problemos tikrai negalime. Tai sakau tiesiai šviesiai. Klausimas privalo būti sprendžiamas visos šalies mastu. Kodėl, tarkime, grįžęs emigrantas turėtų pradėti verslą Mažeikiuose, o ne Klaipėdoje, kuri yra vos už 120 kilometrų? Gal Mažeikių naudai apsispręsti padėtų 20–30 proc. mažesni mokesčiai, bet savivaldybė su savo biudžetu, iš kurio įmanoma vos ne vos išmokėti atlyginimus, tokių lengvatų negali pasiūlyti. Kol kas bendrų sprendimų dar laukiu. Premjeras su Vyriausybės komanda, su „Verslios Lietuvos“, „Investuok Lietuvoje“ komandomis, verslininkų atstovais aplankė beveik visus regionus, todėl, manau, bus tariamasi, kokių konkrečių priemonių imtis“, – LŽ dėstė Mažeikių rajono meras Antanas Tenys.
Savo ruožtu galimybių emigrantams įsilieti į Lietuvos gyvenimą siūlo ir šalies verslo atstovai. Praėjusį savaitgalį Didžiosios Britanijos sostinėje Londone jiems buvo pristatyti ne tik Lietuvos verslo laimėjimai, bet ir bendradarbiavimo galimybės. „Jei turime omenyje 30–40 metų žmones, kurie su šeimomis ir mažais vaikais atvyko į Didžiąją Britaniją ar kitą ES valstybę, ir tie vaikai jau paaugo, lanko vietos mokyklas, veikiausiai būtų labai sunku tikėtis juos susigrąžinti. Mūsų atveju kalbėjome su studijuojančiais ar ką tik studijas baigusiais jaunais žmonėmis. Jų sprendimą likti užsienyje dar galima pakeisti. Žinoma, reikia pasiūlyti ką nors konkretaus“, – LŽ sakė renginyje pranešimą skaitęs G. Nausėda.
Bėga ne nuo tėvynės
Emigrantus suburti užsimojęs J. Murauskas įsitikinęs, kad sugrįžti į gimtinę tuo žmones galėtų paskatinti valdžios pastangos. Jis pats, bankrutavus verslui, aštuonerius metus praleido Čikagoje (JAV), bet grįžo į Lietuvą vedamas tėvynės ilgesio. „JAV viską pradėjau nuo nulio, turėjau neblogą uždarbį. Tačiau netiesa, kad išvažiuoja tie, kurie nemyli Lietuvos. Ten vos tik užgrodavo lietuviška muzika, taip ir traukdavo važiuoti atgal, net tų pinigų nebesinorėjo. Grįžęs į Lietuvą bandžiau ieškoti pagalbos. Be to, sukūriau Emigrantų partiją, kaip jos pirmininkas bendravau su visų partijų lyderiais. Siūliau jiems pasirašyti ketinimų protokolą, kad po rinkimų partijos atsisuks į paprastus žmones, realiai spręs emigrantų problemas. Nė viena nesutiko to padaryti “, – prisiminė J. Murauskas.
Pasak buvusio emigranto, grįžimu į Lietuvą vargiai susivilios 16–25 metų jaunuoliai, tapatinantys save su šalimi, kurioje įsikūrė. „Tačiau vyresni kaip 25-erių vis tiek parvažiuos. Žinote, yra toks posakis: baltos kumelės sapnas. Taip ir jie – vis tikisi, kad ateityje tėvynėje kas nors pasikeis“, – kalbėjo J. Murauskas.
