Kiauliena, vanduo, jautiena, kiaulienos lašiniai. Tai Lietuvoje pagamintų virtų pieniškų dešrelių „Руский мяцной стандарт“ („Ruskij miasnoj standart“) sudėtis.
Kiauliena, vanduo, jautiena, kiaulienos lašiniai. Tai Lietuvoje pagamintų virtų pieniškų dešrelių „Руский мяцной стандарт“ („Ruskij miasnoj standart“) sudėtis.
Veterinarijos inspektoriai neturėtų prie ko prikibti – sudėtis atitinka aukščiausios rūšies dešrelėms skirtus reikalavimus. Nes jose nėra nei sojos, nei krakmolo, nei kitokio šlamšto, pakeičiančio „mėsos“ gaminiuose net mėsą. 280 g pakuotės kaina – 6,69 lito. Tad dešrelės, palyginti su analogiškos sudėties gaminiais – brangios.
Rusiška, akis rėžianti etiketė patraukia pirkėjų žvilgsnį. Ir vargu ar jie skaito kuklų užrašą, informuojantį, kad dešrelės pagamintos pagal Lietuvos standartą, o kuriant jų receptūrą remtasi 1979 m. GOST standartu, – sovietmečiu SSRS galiojusiu standartu.
Bet ar tai – tik rinkodaros triukas?
Šie gaminiai nebuvo sugrąžinti iš Rusijos rinkos. Tai ne tas pat atvejis, kai pienininkai, Rusijai uždraudus jų gaminių eksportą, jos rinkai skirtus jogurtus ar grietinę pardavė mažesnėmis kainomis. Dešrelės – Lietuvos valgytojams skirtas gaminys.
Juoba kad ir „Krekenavos agrofirmai“, ir kitoms mėsos perdirbimo įmonės nuo sausio 24 d., uždraudus Rusijos veterinarijos ir fitosanitarijos priežiūros tarnybai, negali eksportuoti kiaulienos ir jos gaminių. Taip Rusija ginasi nuo afrikinio kiaulių maro.
Su Darbo partijos vedliu Viktoru Uspaskichu siejamos bendrovės „Krekenavos agrofirma“ gaminamos „Руский мяцной стандарт“ dešrelės atsirado parduotuvių lentynose Lietuvoje kaip tik tuo metu, kai viso pasaulio žvilgsnis buvo įbestas į įvykius Ukrainoje – degantį ir kraujuojantį Maidaną.
Ir kai Rusija visu smarkumu pradėjo sukti propagandinį karą, manipuliuodama paprastų žmonių jausmais. Ir kai vyresnio amžiaus žmonės, to net nejusdami, pradeda linkčioti galva, girdėdami ir regėdami postringavimus, kad visa, kas pagaminta “„didžiojoje tėvynėje“, buvo nepriekaištingos kokybės.
„Apsimeskime, kad nemokame rusų kalbos. O jei tai užrašas „arabiškas“, kokios tad informacijos, skaitydamas etiketę, gauna pirkėjas? Kad tai – virtos pieniškos dešrelės. Ir kad jos yra aukščiausios rūšies. Tai – ir viskas. Ar tiek pakanka? Vieniems vartotojams galbūt to pakanka. Nes jie sužino, kas tai – ne koks nors sūris.
Kitiems žmonėms, kuriems pavadinimas nieko nesako, gal tos informacijos ir per mažai“, – Valstybinės kalbos inspekcijos viršininko pavaduotojas Arūnas Dambrauskas ilgokai suko galvą, kaip išnarplioti gamintojų paspęstus spąstus.
Mat Valstybinės kalbos įstatymas numato, kad visi Lietuvoje pagaminti gaminiai turi būti paženklinti lietuviškai, o ir prekių pavadinimai taip pat turi būti rašomi valstybine kalba.
Tačiau 1995 metais išleistas įstatymas jau – skylėtas. Nes Prekių ženklinimo taisyklės, atsiradusios 2004 metais, numato ir kitaip. Pagal jas, išversti iš užsienio kalbos prekių pavadinimų į valstybinę kalbą nėra būtina, jei kita informacija apie gaminį pateikiama lietuviškai.
„Tikėtina, kad gamintojai numatė visus žingsnius į priekį – išsistudijavo teisės aktus, kad vėliau niekas negalėtų prikibti“, – pratarė A. Dambrauskas.
Lietuvoje pirkėjus prie „Tarybinių dešrelių“ seniai įpratino mėsos perdirbimo įmonė „Samsonas“. Jų pakuočių etiketės ir dabar – raudonos, simbolika – sovietinė, tačiau užrašai ant jų vis dėlto – lietuviški.
„Juk ir sukurtas tas prekės ženklas buvo ne atsitiktinai, bet įsitikinus, kad tai padarys poveikį vyresnės kartos pirkėjams, kurie nepamiršo neva gero sovietmečiu gamintų dešrelių skonio“, – užsiminė A. Dambrauskas.
