Ne paslaptis, jog dalis lietuvių šiltuoju sezonu vyksta uždarbiauti į užsienį – Lietuvoje jau kelis dešimtmečius gajus įsitikinimas, kad, padirbėjęs užjūryje keletą mėnesių, iš ten parsiveši aukso puodą. Visgi ekspertai pastebi tendencijų pokyčius ir kalba, jog atlyginimų atotrūkis pamažu traukiasi, pragyvenimo lygis užsienyje brangsta.
Portalo LRT.lt kalbinti įdarbinimo agentūrų atstovai kalbėjo, jog darbuotojų poreikis užsienio šalyse vis dar išlieka didelis, o įmonės aktyviai samdo darbuotojus iš kitų šalių, ypač mažiau kvalifikuotiems ar sezoniniams darbams.
„Tai daugiausia lemia demografinės tendencijos – daugelyje Europos valstybių visuomenė sparčiai sensta, o vietos gyventojai vis rečiau renkasi fiziškai sunkesnius ar mažiau prestižinius darbus. Dėl to darbdaviai ir toliau kliaujasi darbuotojais iš kitų regionų“, – aiškino „Headex Group“ atrankų departamento vadovė Giedrė Sokolova.
Visgi pastaraisiais metais stebimi ir tam tikri tendencijų pokyčiai – atlyginimų skirtumai tarp Europos šalių po truputį traukiasi, be to, kaip ir Lietuvoje, taip ir kitose Europos šalyse auga darbuotojų iš trečiųjų šalių skaičius.
STRAIPSNIS TRUMPAI
- Nemažai Lietuvių vyksta užsidirbti į Nyderlandus, Vokietiją, taip pat Pietų Europos kurortus.
- Darbo užmokestis už nekvalifikuotus darbus užsienyje išlieka 30–40 proc. didesnis nei Lietuvoje.
- Pastebima, jog skirtumas tarp Lietuvos ir kitų šalių atlyginimų menksta.
- Nors Lietuvos atlyginimų augimas – vienas sparčiausių ES, šalies darbo užmokesčio lygis ES šalių rikiuotėje – žemas.
„Visą laiką būdavo tokia problema, kad sunku surasti pakankamai norinčių atvykti dirbti iš Europos Sąjungos (ES) šalių vien dėl to, kad atlyginimų skirtumas nebėra toks didelis. Pastebime, kad lietuviai jau keletą metų sako, kad „panašius atlyginimus galima uždirbti ir Lietuvoje, kodėl dėl 100 ar 200 eurų skirtumo turėčiau vykti į užsienį“. <...> Kaip anksčiau būdavo paklausu vykti dirbti į užsienį, sukaupti lėšas kokiam nors tikslui, dabar tai keičiasi“, – kalbėjo įdarbinimo agentūros „Darbai svetur“ savininkė Gintarė Januškaitė.
Išsiskiria keli sektoriai
Kalbintų eksperčių teigimu, sezoninių darbuotojų paklausa šiltuoju metų laiku ypač išauga Nyderlanduose ir Vokietijoje, taip pat kurortinėse Europos šalyse.
Pasak G. Sokolovos, pavyzdžiui, Nyderlanduose didžiausia paklausa fiksuojama maisto pakavimo linijose, šiltnamiuose ir logistikos sandėliuose – tai susiję su itin stipriu šalies žemės ūkio, maisto gamybos ir logistikos sektoriumi.
Tuo tarpu Vokietijoje sezoniniai darbuotojai ypač reikalingi logistikos sandėliuose, taip pat statybų sektoriuje.
„Šios šalys išlieka vienos patraukliausių tarp lietuvių, nes jose siūloma daug sezoninių darbų kontraktų, dažniausiai trunkančių nuo kelių mėnesių iki pusės metų, o darbo organizavimas dažniausiai yra stabilesnis ir leidžia planuoti pastovesnį darbo valandų skaičių nei kai kuriuose kituose sektoriuose ar šalyse“, – aiškino G. Sokolova.
G. Januškaitė kalbėjo, jog vasarą paklausūs ir turizmo sektoriaus darbuotojai, jų laukia Pietų Europos šalių viešbučiai.
„Mūsų agentūroje ypač aktualūs ir Kipro viešbučiai, tačiau šiuo metu didelę įtaką daro karas Irane. Šnekėjome su Kipro darbdaviais, jie teigė, kad žiniasklaidoje šis reikalas yra išpūstas ir nėra viskas taip baisu ir pavojinga, verslai yra pasiruošę sezonui, laukia turistų. Tačiau, kai sklinda tokia informacija viešojoje erdvėje, tai daro įtaką kandidatams, kurie buvo pasiryžę ir norėjo vykti į šią šalį – daug kas mūsų klausinėjo, ar tikrai saugu, buvo ir tokių žmonių, kurie jau buvo po pokalbių ir pasirašę kontraktus, tačiau atšaukė planus ir nusprendė nevykti“, – į pastarųjų savaičių aktualijas dėmesį atkreipė ji.
Pašnekovė išskyrė ir žemės ūkio sektorių – įdarbinimo agentūra siūlo darbus Vokietijoje, Nyderlanduose, Belgijoje.
„Sulaukiame užklausų, yra žmonių, norinčių dirbti, bet čia jau labiau orientuota į nekvalifikuotus darbuotojus, nes nėra keliama aukštų reikalavimų, pavyzdžiui, užsienio kalbų mokėjimo“, – tendencijas įvardijo G. Januškaitė.
Kokius atlyginimus siūlo užsienio darbdaviai?
Pasak G. Sokolovos, Nyderlanduose ir Vokietijoje už nekvalifikuotą darbą siūlomas atlyginimas dažniausiai svyruoja apie 14–18 eurų bruto už valandą, todėl dirbant 8–10 valandų per dieną galima uždirbti maždaug 110–160 eurų per dieną prieš mokesčius, o per mėnesį tokie darbuotojai gali užsidirbti ir iki maždaug 3500 eurų.
Visgi ji pabrėžė, jog galutinis uždarbis priklauso nuo dirbtų valandų skaičiaus, darbuotojo darbo tempo ir produktyvumo.
„Daugelyje logistikos centrų taikomi papildomi produktyvumo arba vadinamieji performance priedai. Be to, nuo pavasario iki vasaros dažnai atsiranda daugiau galimybių dirbti viršvalandžius, ir nemaža dalis darbuotojų tuo aktyviai naudojasi siekdami padidinti savo pajamas“, – kalbėjo pašnekovė.
G. Januškaitė sakė, jog žemės ūkio sektoriaus darbuotojams Nyderlanduose galima uždirbti apie 1700 eurų į rankas – jau atskaičiavus mokesčius, pragyvenimo išlaidas ir dirbant tik numatytas pamainos valandas, t. y. be viršvalandžių.
Tuo tarpu turizmo sektoriaus atlyginimai priklauso nuo šalies, kur yra dirbama.
„Pavyzdžiui, Kipre, nors, žinoma, daug ką lemia ir turima patirtis, bet alga nėra didelė, svyruoja apie 1100 eurų per mėnesį, tačiau yra suteikiamas nemokamas apgyvendinimas bei nemokamas maitinimas tris kartus per dieną. Turbūt panašūs atlyginimai yra ir Lietuvoje, bet šiuo atveju norą dirbti svečioje šalyje lemia šiltas klimatas, kita kultūra, pažintys ir panašiai“, – kalbėjo pašnekovė.
Pietų Prancūzijos kurortuose, pavyzdžiui, Kanuose ar Nicoje, priklausomai nuo pozicijos, galima uždirbti 1700–1900 eurų į rankas, čia taip pat dažniausiai suteikiamas ir apgyvendinimas.
Skirtumas menksta
Nors atlyginimai už nekvalifikuotus darbus užsienyje dažnu atveju yra didesni nei tie, kurie siūlomi Lietuvoje, pastebima, kad skirtumas jau nebėra toks didelis.
G. Sokolova kalbėjo, jog atlyginimai už nekvalifikuotus darbus užsienyje kasmet nuosekliai auga – dažniausiai bent keliais procentais, o darbo užmokestis užsienio šalyse už nekvalifikuotus darbus vis dar išlieka 30–40 proc. didesnis nei Lietuvoje.
Visgi vertinant bendrą gaunamą atlygį svarbu žiūrėti ne tik į valandinį tarifą, bet ir į papildomus motyvacinius priedus ar premijas, kurios dažnai taikomos logistikos ar gamybos sektoriuose, taip pat reikšmingą dalį finansinės naudos sudaro darbo sąlygos, pavyzdžiui, suteikiamas apgyvendinimas, apmokama kelionė į darbą ir panašiai.
Tuo tarpu G. Januškaitė atkreipė dėmesį, jog auga ne tik darbo užmokestis, bet ir pragyvenimo lygis.
„Lygiai taip pat, kaip ir pas mus kainos yra nemažos, taip, pavyzdžiui, ir Olandijoje, jei pakyla minimalus atlygis, pakyla ir būsto nuomos kaina, tad susumavus tai, kad, atrodo, pakilo atlyginimas, tačiau pakilo ir būsto kaina, tuomet pasižiūri, kad per metus nelabai kažką uždirbsi. Negalima sakyti, kad neapsimoka dirbti, bet, palyginti su ankstesniais metais, nėra toks didelis prieaugis, kurio galbūt žmonės tikėjosi, jei žiūrima tik į algos pakėlimą.
Bet reikia įvertinti infliaciją, būsto kainas, maisto kainas – summa summarum išeina, kad jei paskaičiuoji, kiek tau liktų po visko, tai nėra toks labai žymus skirtumas“, – įžvalgomis dalijosi pašnekovė.
Ji pridūrė ir tai, jog algos kasmet peržvelgiamos ir Lietuvoje, tad uždarbio skirtumas traukiasi dar labiau.
„Jos didėja kasmet, bet ir kasmet auga ir Lietuvoje, tad atotrūkis mažėja. Kartais Lietuvoje atlyginimai padidėja daugiau nei kokioje nors užsienio šalyje, dėl to išvažiuoti dirbti į užsienį tampa mažiau patrauklu“, – svarstė G. Januškaitė.
Augo sparčiai, bet lygis vis dar žemas
Banko „Artea“ vyriausioji ekonomistė Indrė Genytė-Pikčienė portalui LRT.lt komentavo, jog šalies darbo rinka pastaraisiais metais labai keitėsi, sparčiau atlyginimai kilo žemiausias pajamas gaunantiems gyventojams, o tuo tarpu aukštos pridėtinės vertės segmentuose pajamų augimas pastaruoju metu buvo vangesnis.
Tiesa, pašnekovė akcentavo, kad iki 2025 m. vidutinis atlyginimų augimas Lietuvoje išlaikė kone sparčiausią tempą visoje ES.
„Jeigu vertintume darbo kaštų augimo indeksą nuo 2020 m., tai Lietuvą ES lenkė tik Bulgarija, Rumunija ir Vengrija – Lietuva rikiavosi ketvirtoje vietoje pagal darbo kaštų ūgtelėjimą“, – džiuginančius duomenis įvardijo I. Genytė-Pikčienė.
Visgi ekonomistė akcentavo, jog nors pagal atlyginimų augimą esame vieni iš ES lyderių, Lietuvos darbo užmokesčio lygis ES šalių rikiuotėje patenka tarp žemesnių šalių.
„Remiantis Eurostato duomenimis, galime pasilyginti valandos darbo kaštų lygį verslo ekonomikoje: jei laikysime, kad ES vidurkis yra 100 proc., tai Lietuvoje tas dydis tesudaro 48,8 proc. <...> Pagal valandinių darbo kaštų rodiklį mes esame 6 vietoje nuo galo – vidutiniškai lenkiame Kroatiją, Latviją, Vengriją, Rumuniją ir Bulgariją“, – statistiką komentavo ekspertė.
Pasak jos, tai lėmė struktūriniai faktoriai – Lietuvoje vis dar nemažai ekonominių veiklų remiasi pigia darbo jėga, pramonėje dominuoja tradicinės pramonės šakos, kurios yra imlios nekvalifikuotam darbui.
Įžvelgia pranašumų
Norint suprasti, ar Lietuvos atlyginimai – pakankami, I. Genytė-Pikčienė teigė, jog svarbu atsižvelgti ir į šalies kainų lygį.
„Kalbant apie kainų lygį, natūralu, kad daug paslaugų, ypač kalbant apie viešąsias paslaugas, išlieka gerokai žemesnės nei Vakarų šalyse. Vis dėlto maisto, avalynės, aprangos vidutinės kainos jau yra pasiekusios ES vidurkį, o kai kuriose prekių grupėse jį net viršija“, – išskyrė ekonomistė.
Visgi ji akcentavo, jog tokie rodikliai – orientaciniai, gyventojai savo asmeninę situaciją vertina individualiai.
Ekonomistė išskyrė ir tai, jog, palyginti su Vakarų Europos šalimis, Lietuva turi ir svarbių ir ne visada pinigais matuojamų pranašumų, pavyzdžiui, būsto įperkamumo problemos yra gerokai mažesnės nei Vakaruose.
„Priklausomai nuo miesto, tačiau būsto rinkos ypač išsivysčiusių šalių sostinėse yra itin sudėtingos ir kainos labai nemenkos. Taip pat Lietuvos miestai yra kompaktiški, patogūs judėti, palyginti su Vakarų Europos didmiesčiais. Gyvenimo kokybė, kuri kartais ne taip tiesiogiai pamatuojama pinigais, šiuo atveju yra visai patraukli ir patogi“, – apibendrino I. Genytė-Pikčienė.
