Lietuvoje skursta kas penktas gyventojas, skelbia Valstybės duomenų agentūra (VDA). Daugiausiai tai socialiai jautrių grupių žmonės, negalintys įsitvirtinti darbo rinkoje, pensininkai ar neįgalieji.
Alekso aistra – gaminti, tačiau jau daugiau nei metus jis neranda virėjo darbo.
„Randu skelbimus, kur ieško virėjo padėjėjo. Bet, kur paskambini – ačiū, mes jau turim. Na tai žinot. Bet vis tiek viltis miršta paskutinė“, – sako Aleksas.
Prieš metus jis prarado būstą, glaudžiasi nakvynės namuose. Beveik kasdien ateina pavalgyti į labdaros valgyklą.
Popietę čia nė vienos laisvos vietos, ateina apie kelis šimtus žmonių. Ir senjorai, ir neįgalieji, iš įkalinimo įstaigų išėję, namų neturintys asmenys.
Socialinio centro vadovė pastebi vis dažniau ateina jaunesni.
„Pasitaiko visiškai jaunų žmonių, 20 metų ar kiek daugiau. Taip pat jaunos mamos su vaikais ateina. (...) Yra, pavyzdžiui, grįžusių iš užsienio. Ten ilgus metus dirbo, juos apgavo, neišmokėjo algos, o čia jau praradę ir tuos pačius namus, taip pat keli nutraukę ryšius su šeima. Tai tikrai istorijos yra įvairios“, – pasakoja Socialinio centro „Betanija“ vadovė Ingrida Radzevičė.
„Statistikoje galima išskirti grupę nuo 18–24 metų. Šios amžiaus žmonių grupės, susiduriančių su skurdu rizika, yra didesnis nei vyresnių žmonių. Tai lemia keli dalykai, pavyzdžiui, žmogus dar niekaip neįsitvirtinęs darbo rinkoje“, – aiškina Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo direktorė Aistė Adomavičienė.
Dalis skurstančiųjų – vaikai, neįgalūs
Šalies skurdo rodikliai nesikeičia jau daugelį metų ir yra vieni blogiausių Europos Sąjungoje, rodo „Eurostat“ duomenys. Nors tarp skurstančiųjų daug pensininkų, daug ir darbingo amžiaus žmonių.
Nacionalinio skurdo mažinimo tinklo vadovė sako dėl to kalti ir stereotipai – jei žmogus skursta, vadinasi, tingi dirbti, gyvena iš pašalpų.
„Jeigu žiūrėtume į pašalpos gavėjus, kur galvojam, kad jie galėtų dirbti, bet nedirba ir gyvena iš valstybės, tai tokių Lietuvoje tik apie 4 procentus. Ketvirtadalį sudaro vaikai, yra dalis žmonių su negalia. O tokių, kurie galėtų potencialiai dirbti, yra apie 15 tūkstančių“, – pažymi A. Adomavičienė.
Skurdo rizika pasiskirsčiusi nevienodai – sostinėje ir aplink ją beveik perpus mažesnė nei likusioje šalyje.
„Trūksta darbo vietų arba sunku jąpasiekti, nėra patogaus transporto. Taip pat teko girdėti, kad nepalanku mamoms, kurios augina vaikus mažus, darželio ir darbo vietos laikai nesutampa“, – priežastis, kodėl dalis žmonių neturi darbo, vardija Vilniaus Universiteto Filosofijos fakulteto profesorė dr. Daiva Skučienė.
Profesorė sako dažnai tai lemia ir darbo ar socialinių įgūdžių trūkumas.
„Motyvacijos gali neturėti, šeimoje gali gimti, kurioje neformuojami įgūdžiai. Įvairūs struktūriniai dalykai gali lemti, kodėl taip nutinka. Todėl ta socialinės gerovės paradigma ir teigia, kad turime rūpintis iš anksto, nes po to sunku atstatyti tai, kas prarasta“, – aiškina D. Skučienė.
Įtakos, kad žmogus skursta, turi ir pati šalies darbo rinka – kai žmonės turi įgūdžių, tačiau neprisitaiko prie kintančios darbo rinkos ir tampa nereikalingi.
