Kainos iškeltos iki absurdo? Ledai ir kitos prekės kai kuriems jau tapo prabanga

Socialiniuose tinkluose užvirė diskusija dėl maisto produktų kainų. Vartotojai pastebėjo, kad, pavyzdžiui, lietuviški ledai jau kartais kainuoja panašiai kiek importiniai, o prekybos tinklai esą didina kainas tam, kad vėliau galėtų pritaikyti nuolaidas. Gamintojai ir prekybininkai tvirtina, kad kainos didėja dėl žaliavų ir kitų sąnaudų augimo. 

Diskutavo apie išaugusias kainas

Socialiniame tinkle „Reddit“ vartotojai diskutavo apie, jų manymu, pernelyg dideles įvairių maisto produktų kainas. Bene daugiausia dėmesio sulaukė ledų kainos.

„Dauguma lietuviškų ledų pradeda siekti prabangių užsienietiškų ledų kainas. <...> Netikiu, kad čia vienintelė priežastis – „viskas brangsta“, – svarstė vienas vartotojų.

„Kai kurie maisto produktai išties tapo prabanga, parduotuvių godumas neišpasakytas“, – dalijosi kitas gyventojas.

Anksčiau už 300 g lietuviškų ledų indelį vienas socialinio tinklo vartotojas pasakojo mokėdavęs 2,5 euro, kai dabar tenka atseikėti apie 6 eurus su centais.

„Už tokį mažą kibirėlį tikrai buvo priimtina mokėti 2,49 euro, bet už tuos 6 eurus dabar gali patys valgyti“, – pareiškė jis.

Reaguodamas į kilusią diskusiją, kitas socialinio tinklo vartotojas atkreipė dėmesį į neretai ledams ar kitoms maisto prekėms taikomas 40–50 proc. nuolaidas. Tam, kad galėtų jas taikyti, parduotuvės, pasak jo, esą iš anksto padidina įprastas kainas, uždėdamos tokį pat arba net didesnį antkainį.

„Dėl to ir išsikreipia kainos. Ir taip su viskuo, ne tik ledais“, – tikino jis.

Pastarojo komentaro autoriui antrino ir kitas vartotojas, pastebėjęs, kad tokia praktika, jo manymu, dabar tapo įprasta. Pavyzdžiui, pasak jo, jei tam tikrų prekių nepavyksta įsigyti su nuolaida, jų kaina gali prilygti visos savaitės išlaidoms.

„Neseniai apsipirkinėjau ir nuskaičiau visus pigintuvus. Kaina nuo 50 eurų nukrito iki 29 eurų su centais. Laisvosios rinkos dėsniai nelabai egzistuoja, nes šitie prekybos centrai diktuoja, ką valgysi ir su kuo tualetą plausi“, – komentavo internautas.

Kai kurių prekių sako nebeperkantys

Dėl šių priežasčių kitas socialinio tinklo vartotojas tvirtino jau kurį laiką nebeperkantis ledų, šokolado ir kitų gardumynų.

„Kainos tapo nežmoniškos. Aną dieną galvojau nusipirkti šokolado. Kaina už vieną plytelę svyruoja nuo 2 iki 6 eurų. Šitie pagrindiniai prekybos tinklai, manau, turi labai silpnus ekonomistus, nes net pirmakursis studentas žino, kad jeigu šitaip kelsi kainas nebūtinosioms prekėms, žmonės jas nustos pirkti“, – svarstė jis.

Kitas interneto vartotojas svarstė, kodėl kainomis prekybos tinkluose nesusidomi Konkurencijos tarnyba. „Kažkaip tam tikrų produktų kainos atsitiktinai vienodos ir tas niekam neįdomu“, – pastebėjo jis.

Vertindamas tokius vartotojų nuogąstavimus, kainų lyginimo portalo Pricer.lt maisto krypties vadovas Petras Čepkauskas jiems antrino teigdamas, kad tokia yra realybė.

„Taip, Lietuvoje žinomų prekių ženklų kainų lygis yra kosminis, o lietuviški gamintojai į juos lygiuojasi iškeldami kainas iki absurdo. Negana to, ir keičia savo gaminių sudėtį“, – LRT.lt komentavo jis.

Anot jo, kai kurių prekių kainas galima lyginti nebe su Lenkija, o Šveicarija ar Vokietija.

„Ir ne tik tinklai – jei pasižiūrėti stambiausių didmenininkų, gamintojų rezultatus nuo 2022 metų, jie tapo neįtikėtinai geri. Ir tai ne dėl kažkokių naujųjų technologijų, o dėl elementaraus kainų kėlimo“, – pažymi P. Čepkauskas.

Pricer.lt atstovą stebina, kad valdžios institucijoms tokie procesai yra priimtini. „To pabaiga šiuo atveju gali būti tik recesija ir vartojimo stabdymas. Bet maisto juk lengvai neatsisakysi. 2022 ir 2023 metų intervalas parodė, kad krintančius pardavimų skaičius verslas kompensavo kainų kilimu“, – pastebėjo kainų analitikas.

Brangsta žaliavos ir darbo sąnaudos

Komentuodamas būtent ledų savikainą ir jos pokyčius, bendrovės „Vikeda“, gaminančios ir „Dadu“ prekių ženklo ledus, generalinis direktorius Algirdas Gauronskis pabrėžė, kad pagrindiniai augimą lėmę veiksniai yra augančios žaliavų kainos ir darbo sąnaudos.

„Šiuo metu vieni svarbiausių pokyčių fiksuojami žaliavų rinkoje – gerokai pabrangęs šviežias pienas, sviestas ir vis dar rekordiškai brangi kakava. Pavyzdžiui, šviežio pieno kaina per metus padidėjo daugiau nei 10 centų už litrą.

Gamyboje naudojame tik šviežią pieną ir per metus jo sunaudojame apie 3,5 tūkst. tonų, todėl vien šios žaliavos kainos augimas sudaro apie 400 tūkst. eurų papildomų išlaidų produkto savikainoje“, – komentavo A. Gauronskis.

Be to, pasak jo, šiemet daugiau nei 12 proc. padidėjęs minimalusis darbo užmokestis taip pat reikšmingai padidino gamintojo darbo sąnaudas.

„Kita ledų kainos dedamoji – prekybininko antkainis, kuris priklauso tik nuo paties prekybininko kainodaros strategijos“, – dėstė įmonės vadovas.

Asociacijos „Lietuvos maisto pramonė“ direktorė Irma Pilipienė sako, kad vartotojų nuogąstavimai dėl maisto produktų, tarp jų ir ledų ar šokoladų, kainų yra suprantami. Tačiau ji antrino, kad galutinėje produkto kainoje atsispindi augančios sąnaudos.

„Ir taip, maisto produktų, taip pat jūsų minimų ledų ar šokolado kainos skiriasi, nes, priklausomai nuo receptūrų sudėtingumo ir ingredientų, visada brangesni bus gaminiai, kuriems naudojamos natūralios ir aukštos kokybės žaliavos, pavyzdžiui, kakavos produktai, vaisiai, riešutai, pieno produktai, natūralūs aromatai“, – dėstė I. Pilipienė.

Paklausta apie kainų skirtumus ar akcijų praktiką, asociacijos vadovė taip pat pabrėžė, kad galutinę prekės kainą nustato prekybos tinklai. „Gamintojai parduoda produkciją už didmeninę kainą, o mažmeninė kaina priklauso nuo prekybininkų kainodaros strategijos ir rinkodaros sprendimų.“

Tvirtina, kad akcijos nėra kuriamos dirbtinai

Reaguodama į vartotojų kritiką saldumynų kainoms, prekybos tinklo „Rimi“ atstovė Luka Lesauskaitė-Remeikė atkreipė dėmesį, kad kakavos žaliavos kaina per pastaruosius dvejus metus išaugo daugiau nei 50 proc. Taip pat brango pienas, sviestas, didėjo darbo užmokestis ir transporto išlaidos.

„Šie pokyčiai turėjo įtakos šokolado ir ledų kainoms. Vis dėlto stengiamės, kad vartotojams kainų augimas būtų kuo mažiau juntamas, nuolat vedame derybas su tiekėjais. Kalbant apie ledus, šiemet kainos iš esmės išliko stabilios“, – tvirtino ji.

Prekybos tinklo „Iki“ atstovės Gintarės Kitovės teigimu, kainų skirtumai tarp vietinių ir importuotų gaminių dažniausiai priklauso nuo naudojamų ingredientų ir receptūrų sudėtingumo, o ne nuo kilmės šalies.

„Apie tam tikrų ledų sudedamųjų dalių kainos augimą tiekėjai informuoja jau kuris laikas: keitėsi tiek pieno produktų žaliavos, tiek kai kuriuose leduose naudojamų kokoso riebalų kaina, tačiau labiausiai augo šokolado bei jo produktų žaliavų kainos“, – antrino G. Kitovė.

Ji pabrėžė, kad prekybininkams prekių tiekimo kainą nustato gamintojai – jei keičiasi tiekimo kainos, jos gali keistis ir lentynoje: „Tačiau mes deramės su tiekėjais, kad kainos lentynose kistų kaip galima mažiau.“

Pasak L. Lesauskaitės-Remeikės, Lietuvoje, kaip ir daugelyje Europos šalių, taikoma aukščiausios ir žemiausios kainos strategija, kai dėl reguliarių akcijų pirkėjas prekes gali įsigyti palankesnėmis kainomis.

„Akcijos nėra dirbtinai kuriamos dėl padidintų antkainių, jos atspindi realius rinkos pokyčius ir konkurencinę situaciją. Šiemet, pavyzdžiui, ledams taikytos didelės nuolaidos dėl prasto oro vasarą“, – aiškino ji.

„Maximos“ Komunikacijos ir korporatyvinių ryšių departamento direktorė Snieguolė Valiaugaitė taip pat sako, kad galutinę produktų kainą parduotuvėse lemia daugybė veiksnių, pavyzdžiui, derybos su tiekėjais dėl geriausių pirkimų kainų.

„Svarbu suprasti, kad kainų pokyčiai prekių lentynose neįvyksta per naktį. Suprantame pirkėjų nuogąstavimus, todėl su tiekėjais kasdien ieškome kompromisų, deramės dėl geriausių tiekimo kainų“, – pažymėjo S. Valiaugaitė. Ji taip pat sako, kad akcijos – vienas pagrindinių būdų užtikrinti patrauklias prekių kainas.

Atlieka kelis tyrimus

Konkurencijos tarybos atstovo Daumanto Grikinio aiškinimu, taryba kainų nereguliuoja ir nevykdo nuolatinės prekių, paslaugų kainų ar siūlomų nuolaidų stebėsenos, tačiau imasi veiksmų dėl įmonių elgesio, jei įtaria, kad pažeidžiamas Konkurencijos įstatymas. Pavyzdžiui, jeigu gaunama duomenų, kad konkurentai galėjo sudaryti konkurenciją ribojantį susitarimą ir pakelti kainas.

„Rinkos ekonomikos šalyse, kokia yra ir Lietuva, prekių ir paslaugų kainas lemia įvairūs veiksniai, tarp jų – paklausos ir pasiūlos santykis. Tačiau labai svarbu, kad įmonės tiek kainas, tiek siūlomų nuolaidų dydžius nustatytų savarankiškai, nederindamos tarpusavyje“, – LRT.lt pažymėjo jis.

Jeigu akcijos nurodomos nuo nepagrįstai didelių kainų, kurios praktikoje net nebuvo taikomos, ar tampa nuolatinės, pasak D. Grikinio, tokie veiksmai galėtų pažeisti Reklamos įstatymą, kurio priežiūra priskirta Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai.

Vis dėlto vien tai, jog konkuruojančios įmonės pardavinėja tas pačias prekes už vienodą kainą ir panašiu metu ją pakelia, savaime ne visada rodo, kad įmonės sudarė kartelinį susitarimą ir pažeidė Konkurencijos įstatymą, atkreipia dėmesį Konkurencijos tarybos atstovas.

„Rinkose, kurios pasižymi intensyvia konkurencija ir kuriose kainos yra viešos, neretai įmonės linkusios labiau prisitaikyti prie viena kitos elgesio, todėl ir jų siūlomų prekių ar paslaugų kainos gali būti vienodos, kas nėra draudžiama.

Tačiau kartais staigūs ir be pagrįstų priežasčių fiksuojami kainų pokyčiai gali būti signalai, leidžiantys įtarti, kad įmonės gali būti susitarusios padidinti prekių ar paslaugų kainas. Tokiais atvejais mūsų institucija pradeda tyrimus dėl galimo Konkurencijos įstatymo pažeidimo ir aiškinasi, ar pirminiai įtarimai yra pagrįsti“, – komentavo D. Grikinis.

Tiesa, jis užsiminė, kad šiuo metu Konkurencijos taryba atlieka kelis didelės apimties tyrimus mažmeninės prekybos sektoriuje, tačiau detalesnės informacijos kol kas apie juos pateikti negali.

„Konkurencijos taryba ragina asmenis, turinčius informacijos apie galbūt sudarytą draudžiamą susitarimą, pranešti apie tai institucijai. Atkreipiame dėmesį, kad kartelių tyrimai, kaip rodo mūsų darbo praktika, yra specifinio pobūdžio, jie dažniausiai sudaromi slapta ir apie tokį faktą žino ribotas asmenų skaičius“, – pabrėžia Konkurencijos tarybos atstovas.

Už institucijai pateiktus įrodymus apie kartelinius susitarimus asmenys gali gauti iki 100 tūkst. eurų atlygį.