Nors naujas pasaulinis tyrimas rodo, kad Vilnius – prieinamiausia Baltijos šalies sostinė valgant mieste, ekonomistai sako: kaina čia ne viskas. Vietinių pajamos vis dar riboja galimybę jiems dažnai lankytis restoranuose ar mėgautis kasdieniu kapučinu.
Kava ir alus išlieka palyginti brangūs
Tarptautinis maisto žurnalas „Chef’s Pencil“ paskelbė naują pasaulinį tyrimą, kuriame 177 miestai visame pasaulyje buvo reitinguoti pagal restoranų, kavos ir alaus kainas, palyginti su vietiniais atlyginimais. Rezultatai rodo, kad Vilnius yra prieinamiausia Baltijos šalies sostinė valgant mieste, nors kava ir alus vietiniams vis dar išlieka palyginti brangūs.
STRAIPSNIS TRUMPAI
- Vilnius – prieinamiausia Baltijos šalies sostinė valgant mieste.
- Kavos ir alaus kainos Vilniuje vis dar palyginti didelės.
- Mažesnės gyventojų pajamos riboja maitinimo paslaugų pasiekiamumą.
Tyrimo duomenimis, Vilnius užima 106 vietą pasaulyje: trijų patiekalų vakarienė vidutinės klasės restorane kainuoja apie 35 eurus vienam asmeniui. Tai daro Vilnių prieinamesnį nei Talinas ar Ryga.
Kapučinas Lietuvos sostinėje kainuoja apie 3,4 euro. Nors tai nėra pigiausias variantas, anot tyrimo autorių, Vilnius šiuo atžvilgiu pasirodo geriau nei daugelis kaimyninių sostinių. Tiesa, anot tyrimo autorių, Vilnius prastesnis pagal alaus prieinamumą.
Taigi, anot tyrimo autorių, Vilnius išsiskiria kaip prieinamiausia Baltijos šalies sostinė valgant mieste, nors kavos ir alaus santykinė kaina, lyginant su atlyginimais, vietiniams vis dar išlieka aukšta.
Gyvenimas tapo brangesnis
Kauno technologijos universiteto Ekonomikos ir verslo fakulteto docentas Evaldas Stankevičius sutinka, kad Vilnius yra įperkamesnė Baltijos šalies sostinė valgant mieste, bet šis įperkamumas, anot jo, santykinis.
„Statistika sako „taip“, o gyvenimas – „gal“. Kavinės ir restoranai tapo ne ekonomikos, o emocijų matuokliu. Čia kiekvienas moka savo tempu: vieni – be rūpesčio, kiti – su skaičiuokle. Vilniuje valgymas mieste nėra prabanga – tai kompromisas tarp piniginės, gyvenimo būdo ir noro jaustis miesto dalimi“, – sako E. Stankevičius.
Akademikas atkreipia dėmesį, kad vidutinis vilnietis į rankas uždirba apie 1 578 Eur. Palyginimui: rygietis gauna apie 1 221 Eur, talinietis – 1 500 Eur, varšuvietis – 1 330 Eur. O štai Berlyne gyventojai vidutiniškai namo parsineša apie 2 700 Eur.
„Atlyginimai skiriasi, bet kavos ir vakarienių kainos – jau beveik tos pačios. Skirtumas slypi ne meniu, o piniginėje“, – pažymi E. Stankevičius.
„Skaičiai rodo – Vilnius pigesnis. Bet jausmas sako – vos vos“, – priduria jis.
Kaip minėta, kapučinas Vilniuje kainuoja apie 3,4 euro, o kartais ir daugiau. Ir nors, E. Stankevičiaus teigimu, tai sudaro tik 0,24 proc. atlyginimo, kasdienis įprotis per mėnesį gali suvalgyti apie 80 Eur, arba 5 proc. pajamų. O štai, pavyzdžiui, Berlyne, kur kava kainuoja panašiai – apie 3,6 Eur, toks pat įprotis kainuoja vos 1,5 proc. atlyginimo, atkreipia dėmesį analitikas.
„Tai subtili, bet reikšminga skirtis: vilniečiui kava vis dar yra malonumas, o ne automatinis kasdienybės refleksas“, – pažymi E. Stankevičius.
„Vokiečiui alus du kartus įperkamesnis nei vilniečiui, nors kainuoja beveik tiek pat. Todėl nors nominaliai Vilnius išlieka pigesnis nei Vakarų sostinės, santykinai – pagal uždarbį – jis tampa brangesnis“, – dar vieną pavyzdį pateikia ekspertas.
Taigi, pasak analitiko, kavos ir alaus kainos atskleidžia platesnį reiškinį: maistas Vilniuje nėra brangus, bet gyvenimas tapo brangesnis.
„37 proc. namų ūkių turi finansinių įsipareigojimų – būsto paskolą, lizingą, kreditą ar vartojimo paskolą. Net pusė šių žmonių įmokoms skiria 21–50 proc. savo pajamų, o 65 proc. jų jaučia finansinę naštą. Tai reiškia, kad net jei dalykai atrodo įperkami, daugeliui vilniečių laisvų pinigų sumokėjus banko įmoką lieka gerokai mažiau“, – akcentuoja E. Stankevičius.
Skaičiai rodo – Vilnius pigesnis. Bet jausmas sako – vos vos.
E. Stankevičius
Sako, kad kava ir alus tebėra brangūs
Banko „Bigbank“ vyr. ekonomistas Raulis Eametsas antrina, kad vidutiniam Vilniaus gyventojui dažnas valgymas ne namuose, ypač vidutinės ar aukštesnės klasės įstaigose, sudarytų didelę dalį jo mėnesio biudžeto.
Kava ir alus vietos gyventojams, jo manymu, tebėra palyginti brangūs. Pavyzdžiui, pinta vietinio alaus bare gali atsieiti apie 6 eurus.
„Nors šios kainos gali atrodyti priimtinos turistams iš šalių, kuriose pajamų lygis yra aukštesnis, vidutinę algą gaunančiam vietos gyventojui iš šios nedidelės prabangos gali greitai susidaryti didelė suma. Pavyzdžiui, kasdieninė kava per mėnesį gali kainuoti 75–120 eurų, o tai yra nemažos išlaidos“, – teigia ekspertas.
Nors Vilnius, pasak R. Eametso, gali pasiūlyti konkurencingas kainas regiono kontekste, didelei daliai vietos gyventojų maitinimo sektoriaus prieinamumas vis dar yra aktualus klausimas.
„Ekonominiu požiūriu kainos Vilniaus maitinimo įstaigose atspindi besikeičiančią rinką. Pastaraisiais metais mieste pastebimai pagerėjo kulinarinių paslaugų kokybė ir įvairovė, sparčiai plėtojasi aukštos klasės restoranų scena ir gyvybinga kavinių kultūra. Vilniuje atsirado pirmieji „Michelin“ restoranai ir daugybė naujų vietų.
Žinoma, didėjančios darbo sąnaudos ir konkurencinga darbo rinka daro spaudimą didinti atlyginimus viešbučių ir restoranų sektoriuje. Be to, infliacija, ypač maisto ir energijos kainų, padidino įmonių veiklos sąnaudas, vėliau jos perkeltos vartotojams“, – komentuoja ekonomistas.
Vidutinę algą gaunančiam vietos gyventojui iš šios nedidelės prabangos gali greitai susidaryti didelė suma.
R. Eamets
Maitinimo įstaigose lankosi rečiau
Jana Rudė, duomenų analitikos įmonės „Euromonitor International“ vartotojų tyrimų grupės vadovė, sako mananti, kad kainos viešojo maitinimo įstaigose Lietuvoje yra prieinamos, tačiau paslaugų pasiekiamumą riboja mažesnės gyventojų pajamos.
„Vertinant maitinimo paslaugų prieinamumą, svarbu atsižvelgti ne tik į kainas, bet ir į gyventojų perkamąją galią“, – akcentuoja ji.
Pasak analitikės, viešojo maitinimo įstaigose lietuviai išleidžia mažiau – vidutiniškai 57 eurus per mėnesį, Latvijoje išleidžiami 62 eurai, Estijoje – 80 eurų.
„Tai rodo, kad viešojo maitinimo įstaigų kainos Lietuvoje yra prieinamos, tačiau kartu ir tai, kad gyventojai jose lankosi rečiau“, – pastebi J. Rudė.
Viešojo maitinimo įstaigų kainos Lietuvoje yra prieinamos, <...> tačiau gyventojai jose lankosi rečiau.
J. Rudė
Situacijos nedramatizuoja
Apibendrindamas ISM dėstytojas Eigirdas Žemaitis teigia, kad bet kokios kainos yra reguliuojamos pasiūlos ir paklausos dėsnio. „Kainos negali būti tokios, jei nėra paklausos“, – pabrėžia jis.
E. Žemaitis šiuo atveju sako situacijos nedramatizuojantis. „Jei kainos būtų didelės ir niekas neitų valgyti, restoranai tiesiog užsidarytų, todėl kainos negali būti begalinės“, – pažymi jis.
„Taip, tu matai, kad ta kaina didesnė, <...> bet vis tiek tai yra laiko praleidimas, socializacija – restorane tenkinami ir kiti poreikiai. Kadangi tenkinami ir kiti poreikiai, tikrai žmonės sau gali leisti tų papildomų pramogų, gero laiko praleidimo su šeima, o ta investicija nėra tokia skausminga“, – svarsto E. Žemaitis.
Tai yra laiko praleidimas, socializacija – restorane tenkinami ir kiti poreikiai.
E. Žemaitis
