Rusijos veiksmai Lietuvos atžvilgiu neturėtų keisti valdžios nuostatų dėl Rytų Europos ateities, o verslininkams tai yra proga permąstyti, kiek jie nori skverbtis į tokią rinką, kaip Rusijos, sakė Rytų Europos studijų centro (RESC) politologas Laurynas Kasčiūnas.
Rusijos veiksmai Lietuvos atžvilgiu neturėtų keisti valdžios nuostatų dėl Rytų Europos ateities, o verslininkams tai yra proga permąstyti, kiek jie nori skverbtis į tokią rinką, kaip Rusijos, sakė Rytų Europos studijų centro (RESC) politologas Laurynas Kasčiūnas.
„Neturėtume pasiduoti saviplakai. Labai svarbu nepradėti galvoti, kad tie ekonominiai dalykai turi pakeisti mūsų geopolitinį įsivaizdavimą, kaip turėtų būti: kaip Rytų Europa turėtų vystytis, kokios galimybės turi būti suteiktos Ukrainos santykiuose su Europos Sąjunga (ES)“, – sakė L. Kasčiūnas.
Interviu naujienų agentūrai ELTA politologas išdėstė savo įžvalgas apie „prekybinio karo“ priežastis ir galimą tolesnę eigą, ko galėtume tikėtis iš tarptautinių organizacijų.
– Lietuvos vežėjai dėl Rusijos veiksmų patiria nepatogumų jau beveik mėnesį. Pirmadienį Rusijos vartotojų teisių apsaugos tarnyba paskelbė stabdanti kai kurių pieno produktų importą iš Lietuvos. Kaip Jums atrodo ši situacija?
– Tokie „prekybiniai karai“ buvo ir 2009, ir 2011 metais. Jie vis pasikartoja. Tai yra tarsi reguliarus seansas ir visų pirma liečia Lietuvą, bet jei žvelgtume už jos ribų, tai šie klausimai liestų ir Ukrainą, ir Moldovą.
Aš išskirčiau du situacijos paaiškinimus. Pirmasis – geopolitinis. Dabartiniai procesai ES Rytų partnerystės rėmuose rodo, kad artėja riba, kai valstybės, Rytų partnerės, kurios iki šiol balansavo tarp ES ir Rusijos, turi galų gale per asociacijos ir laisvos prekybos susitarimus apsispręsti, kuriai erdvei jos priklauso.
Rusija, suprasdama, kad Lietuva, kaip pirmininkaujanti ES Tarybai šalis, Rytų partnerystės kontekste veda šį procesą į priekį, bando ieškoti mūsų valstybės viduje interesų grupių, kurios pasižiūrėjusios pasakytų: štai mūsų valdžia ne tuo užsiima, žaidžia geopolitinius žaidimus, o reikia rūpintis savo gamintojais, verslininkais.
Tai gali būti bandymas mūsų šalies viduje įvesti skiriamąją liniją, kad atsirastų įtampos dėl mūsų politikos Ukrainos, Rytų kaimynių atžvilgiu.
Kitas aiškinimas – ekonominis. Rusija visada į krizę, į kurią ji po truputį žengia, reaguoja protekcionistiškai – išstumia iš savo rinkos užsienio gamintojus. Tą matome įvairiausiuose segmentuose.
Dabartinė situacija yra galimybė mūsų gamintojams šiek tiek pamąstyti. Jie turi nuolat kelti klausimą, ar verta taip intensyviai skverbtis į tas rinkas, kuriose nesi garantuotas, kad tave dėl smulkmenų ar šiaip be jokio pagrindo gali eliminuoti.
Šiuo atveju reikia mąstyti, kiek mums reikia Rusijos rinkos? Mūsų dalis toje rinkoje didėja, ar tuo reikia labai džiaugtis? Galbūt taip didiname savo priklausomybę.
– Kiek toli Rusija savo sankcijomis gali nueiti?
– Aš nemanau, kad labai toli. Nors visą laiką galime kelti klausimą, kiek šioje vietoje mums gali padėti ES ar Pasaulio prekybos organizacija (PPO)? Kiek šios organizacijos turi instrumentų? Visgi politinis fonas yra toks, kad šios organizacijos stovi už mūsų nugaros. Veiksmingos jos ar mažiau veiksmingos, tai yra jau kitas klausimas, bet jos didina mūsų derybinę galią.
– Ar Jums atrodo, kad Lietuva šioje situacijoje išnaudoja visas priemones?
– Žinant mechanizmus ir santykių su Rusija specifiką, atrodo, kad kartais ne viskas nuo mūsų priklauso. Kamuoliukas nuo šitos problemos sprendimo būdo yra ne mūsų rankose. Gali kartais verstis per galvą, bet gali ir nieko nepavykti. Žinoma, yra svarbu, kad būtų laiku informuojamos europinės institucijos, bandyti per jas veikti, ieškoti dvišalių kontaktų. Negaliu kol kas pasakyti, kad tai vyksta, bet tikėtina, kad vyksta.
Tokioje situacijoje, mes galime save įsistumti į saviplakos momentą. Svarbu negalvoti, kad šitie ekonominiai dalykai turi pakeisti geopolitinį įsivaizdavimą, kaip Rytų Europa turėtų vystytis, kokios galimybės turi būti suteiktos Ukrainai santykiuose su ES.
Kitą vertus, ši situacija dar kartą pastato ant realybės bėgių visus mūsų žmones, kurie galvoja, kad yra lengva su Rusija atversti naują santykių puslapį. Akivaizdu, kad tai yra nelengva.
– Problemos tęsiasi nebe pirmą savaitę. Vežėjai turi problemų nuo rugsėjo 12 dienos, ar toje situacijoje beviltiškai neatrodo ir ES?
– Iš tikrųjų kai kur ES mums gali padėti spręsti problemas, kai kur – ne. Reikėtų pripažinti, kad ji nelabai turi mandatą kalbėti šitais klausimais. Žiūrint į europines institucijas gali atsirasti šioks toks beviltiškumo jausmas.
Po tokių pasikartojančių pamokų mūsų politika ir turėtų būti nukreipta į tai, kad būtų surasti instrumentai, kurie leistų mums kitaip reaguoti į šiuos dalykus.
– Kalbant apie Pasaulio prekybos organizaciją, nuo pat įstojimo į ją Rusija pažeidinėja daugybę jos nuostatų?
– PPO didžiausią įtaką turi šalies stojimo į organizaciją metu. Tada ji turi priimti tam tikrus sprendimus – sumažinti muitus, nuimti įvairius netarifinius barjerus. Kai šalis į ją įstoja, galimybės kontroliuoti procesą sumažėja. Būna situacijų, kai Kinija, Rusija, kartais ir Ukraina, peržiūri duotus įsipareigojimus ir jų nebesilaiko.
Taip yra dėl organizacijos pobūdžio, kai ji didžiausią įtaką daro iki įstojimo į ją ir po to neturi pakankamai instrumentų, kad užtikrintų įsipareigojimų įgyvendinimą. Tai yra daugiau PPO reformavimo klausimas. Ar buvo kokių nors sankcijų Rusijai dėl įsipareigojimų nevykdymo? Aš tokio konkretaus atvejo neprisimenu.
– Ko Lietuva galėtų tikėtis iš ES?
– Reikėtų tikėtis bent jau stiprių ir politiškai Lietuvą remiančių eurokomisarų pareiškimų. Jeigu tai nepadėtų ir situacija užsitęstų, tada turėtų atsirasti sąsajos su klausimais, kurie yra svarbūs Rusijai. Yra tam tikrų sektorių, kur Rusijai irgi reikia ES.
