Iki šiol visos Rusijai taikytos sankcijos sunkina jos gyvenimą, bet tikėtis Rusijos ekonomikos griūties nereikėtų, LRT.lt sako JAV energetikos ir geopolitikos strategas, Wilsono centro Vašingtone bendradarbis Thomas O'Donnellis. Anot jo, vis dėlto JAV svarstomos sankcijos galėtų gyvenimą Rusijai padaryti dar sudėtingesnį, o pats ekspertas siūlo leisti Ukrainai atakuoti ir Rusijos uostus, iš kurių eksportuojama nafta.
Kaip ir kada JAV priimtos sankcijos galėtų paveikti Rusiją, priklausytų nuo to, kokiam dokumentui galiausiai būtų pritarta ir kada jis įsigaliotų, sako T. O'Donnellis. Vis dėlto jis neabejoja, kad būtent į naftą ir reikėtų atsigręžti.
Ekspertas primena, kad seniau kištis į Rusijos naftos eksportą buvo vengiama, siekiant išvengti kainų šuolio rinkoje, bet būtent nafta yra vienas didžiųjų Rusijos pajamų šaltinių.
Kol kas skelbiama tik tiek, kad JAV senatorių svarstomame pakete numatoma daugiau sankcijų pačiai Rusijai bei taikyti 500 proc. tarifus importui iš šalių, kurios perka Rusijos naftą, naftos produktus, gamtines dujas ar uraną.
Pritaikius sankcijas būtent naftai, teigia T. O'Donnellis, tai galėtų turėti rimtų ir ilgalaikių pasekmių: per kelerius metus Rusijos biudžetas galėtų sumenkti 15 proc., o dėl sumažėjusio ar sustabdyto naftos išgavimo kai kurie telkiniai Rusijoje taptų nebeeksploatuojami dešimtmečiui ar net dviem.
– Pastaruosius trejus metus daugiau ar mažiau vis kalbama apie Rusijos ekonomikos žlugimą, jos patiriamus sunkumus, kurių dėl taikomų sankcijų ji neva turėtų galiausiai nebepakelti. Tačiau taip neatsitinka. Kaip matote dabartinę Rusijos ekonomikos padėtį?
– Niekada nesitikėjau, kad ji žlugs. Iš esmės visos sankcijos geriausiu atveju sunkina Rusijai gyvenimą. Kai turime ekonomiką, kurioje valstybė atlieka labai stiprų vaidmenį ir nėra tikros sienos tarp didelių bendrovių, kurias dažnai kontroliuoja valstybė, pinigai yra pervedami. Todėl jos nesugriūva taip, kaip sugriūtų didelės privačios bendrovės.
Mes turėtume būti realistai. Manau, kad tai tas pats, kaip ir bet kuris vienas mūšis ar bet kuri viena taktika, pavyzdžiui, susprogdinti bombonešius. Tai buvo strateginės branduolinės ir raketų paleidimo pajėgos, kurias ukrainiečiai susprogdino. Nėra kažko vieno, bet tai prisideda. Manau, taip turėtume žiūrėti ir į ekonomiką.
Tai pasakius, reikia pasakyti ir tai, kad yra dalykų, kuriuos galima padaryti, kad būtų dar blogiau. Tai būtų eskalacija.
– O ką būtų galima padaryti, kad Rusijai būtų dar blogiau?
– Jei prisimenate, kai buvo aišku, kad karas prasidės, pirmiausia vyko energetinis karas. Jis buvo suplanuotas gerokai daugiau nei prieš metus iki karo pradžios ir rusai ėmėsi daugybės žingsnių, kad pastatytų Europą į labai silpną padėtį, kad vėliau, kai nutrauks dujų tiekimą, Europa būtų įvaryta į kampą ir nenorėtų palaikyti Ukrainos. Tai pasakytina ypač atsižvelgiant į tai, kad rusai manė, jog Ukrainoje jiems seksis daug geriau. Jie manė, kad galės užkariauti šalį arba pasiekti didelių pergalių ir kartu pastatyti europiečius į silpną padėtį, kai jie sakytų: „Nesvarbu, mes jau pralaimėjome ir mums labai reikia dujų ir naftos.“
Aš tai sakiau dar gerokai prieš prasidedant karui – gamtinių dujų, kurios buvo parduotos Europai, svarba Rusijai buvo mažesnė. Jos Rusijai turėjo mažiau strateginę reikšmę nei Europai, kur tai sudarė 40–45 proc. Europos importo 2022 m. Tai Europai labai strategiškai svarbu, todėl Rusija manė turinti gerą ir net labai gerą svertą. (...)
Dujos tebėra labai geostrategiškai svarbios. Tam tikra prasme poveikis vis dar tęsiasi, tačiau, kaip jau minėjau, Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui dujos nebuvo tokios strategiškai svarbios kaip europiečiams.
Kita vertus, nafta sudaro daug didesnę Rusijos valstybės pajamų dalį nei dujos. Tai jiems labai strategiškai svarbu. Problema ta, kad, prasidėjus karui, europiečiai iš pradžių pasiūlė įvesti normalias sankcijas, bet amerikiečiai bijojo, kad iš rinkos pašalinus Rusiją, kuri yra viena iš trijų supervalstybių, gaminančių naftą (JAV, Saudo Arabija ir Rusija), kiltų chaosas. Buvo nuogąstaujama, kad naftos kainos labai kiltų.
Todėl jie manė, kad turi išlaikyti Rusiją rinkoje. Buvo kilusi idėja nustatyti naftos kainų viršutinę ribą. Tai atrodo kaip labai protinga idėja: tegu rusai parduoda naftą, išlieka rinkoje, bet, jeigu kas nors mokės daugiau nei 60 JAV dolerių už barelį, jie negalės naudotis Europos draudimu. Tuo metu beveik visas laivų draudimas buvo europietiškas.
Atkakliai prieš tai pasisakiau. Tuo metu visi, su kuriais kalbėjausi, kurie iš tikrųjų dirba naftos versle ar kada nors turėjo reikalų su Rusija ar apskritai naftos verslu, manė, kad tai naivu. Jie sakė, kad yra daug būdų naftą parduoti pro „galines duris“. Tuomet viskas cirkuliuoja juodojoje rinkoje. Mes tuo labai abejojome ir labai griežtai ginčijomės, bet jie laimėjo ir vis tiek tai padarė.
Kaip matote, tai nebuvo labai veiksminga. Ir toliau taikomos sankcijos, ir toliau rusams tai iš tiesų kainuoja pinigų, jie uždirba mažiau, nei būtų uždirbę. Bet tai užima daug laiko, yra sudėtinga ir nėra didelis smūgis Rusijos ekonomikai.
Taigi ką aš siūlau? Grįžti prie realių sankcijų Rusijos naftai.
JAV senatorius Lindsey Grahamas yra pasiūlęs didelį sankcijų paketą. Nežinau visų jo detalių, bet, kiek suprantu iš Vašingtono, apie 70 proc. JAV senatorių tikrai nori, kad Rusijai būtų taikomos griežtos sankcijos ir ukrainiečiams padedama ginklais. Jie gali įtikinti JAV prezidentą Donaldą Trumpą sutikti. O gal ir negali, bet bando įtikinti, kad jis sutiktų atsigręžti prieš V. Putiną. Kas tai būtų?
Kaip skelbiama, jie tikriausiai sumažintų naftos kainos viršutinę ribą iki 39 JAV dolerių ar panašios, bet tada jie susidurtų su jau minėta problema dėl pardavimo per „galines duris“. Taigi jie taip pat nori įvesti 500 proc. muitus bet kuriai šaliai, kuri perka naftą iš Rusijos žemiau viršutinės ribos.
Nesu tikras, koks būtų šių muitų taikymas (pavyzdžiui, ar būtų taikoma visam importui), bet jei šioms šalims būtų taikomas 500 proc. tarifas, tai būtų labai pražūtinga. Aš pats manau, kad daug paprasčiau būtų taikyti sankcijas naftai ir antrines, senamadiškas sankcijas, taip pat leisti ukrainiečiams smogti uostams, kurie eksportuoja naftą.
Kaip ukrainiečiai pademonstravo smogdami bombonešiams aną dieną arba smogdami pagrindiniams Rusijos eksporto terminalams, jie tai gali. Bet jie niekada nepaliečia naftos eksporto: terminalų, saugyklų ar net vamzdynų, esančių šalies gilumoje (na, buvo gal vieną kitą kartą). Ir man atrodo aišku, kad jie šių objektų neliečia iš pagarbos amerikiečiams ir kitiems Vakarų sąjungininkams, kurie bijo tarptautinės naftos rinkos sutrikdymo. Taip buvo tiek valdant Joe Bidenui, tiek valdant D. Trumpui.
Manau, kad rinkos sistema nėra sukrėsta. Saudo Arabija ir OPEC turi daug papildomos naftos, kurią tiekia rinkai. Galite išimti 3 mln. barelių per dieną Rusijos eksporto.
Kalbėjausi su kolegomis iš Rusijos opozicijos, kurie išmano apie naftą. Jie skaičiuoja, kad [sankcijų] poveikis gali siekti 15 proc. biudžeto. Tai didelis poveikis. Todėl manau, kad jei tikrai norite jiems pakenkti naftos bei dujų srityje ir biudžetui, reikėtų kažko panašaus į naftos eksporto stabdymą.
– Bet ar tai išties turėtų ilgalaikių pasekmių?
– Beveik visa nafta iš Vakarų Sibiro keliauja į tuos uostus. Tai labai seni telkiniai. Jei naftos tekėjimas per daug sulėtėja arba yra sustabdomas, tie telkiniai pažeidžiami – jie tampa vaškingi, jų nebegalima eksploatuoti, nes, jeigu vėl paleisite siurblius, nafta nejudės.
Reikia specializuotos įrangos, kad naftą vėl būtų galima pumpuoti. Tai labai brangu ir galbūt neįmanoma, ypač jeigu yra šaltas oras. Rusai neturi kur saugoti naftos, jie neturi strateginių naftos atsargų saugyklų kaip Jungtinės Amerikos Valstijos ir kitos OPEC šalys, taigi jie neturi kur jos laikyti.
Tai reikštų, kad jie turėtų uždaryti tuos telkinius. V. Putinui per kelias savaites ar gal per šiek tiek ilgiau tektų priimti sprendimą, ar sutikti su tuo, kad didelė dalis jo naftos sektoriaus būtų sugriauta dešimtmečiui ar dviem. Tai būtų rimta. Bet tada taip pat reiktų pagalvoti, ką rusai galėtų daryti mainais.
– Bet ar manote, kad JAV siūlomas sankcijų paketas dėl naftos išties veiktų? Kaip ir pats minėjote, sandoriai galėtų būti atliekami per „galines duris“. Kitaip tariant, neoficialiai. Oficialiai šalys sakytų, kad jokios rusiškos naftos neperka, taigi tarsi pritaikyti 500 proc. muitų tarifo nebūtų dėl ko.
– Taip, ši problema būtų panaši į kylančią dėl šešėlinio Rusijos laivyno. Visi žino, kurie tai laivai, juos galima sekti palydovais, rinkti informaciją, iš kokio uosto jie plaukia, stebėti, kaip jie perpila naftą ir ją kažkur gabena. Gerai, pritaikysime sankcijas, jie kreipsis į teismą ir sakys: „Žiūrėkite, laivas buvo tuščias, mes žvejojome, nieko daugiau nedarėme.“ Ir kas tada? Iš tiesų gana sunku pereiti tokį teisinį procesą. Be to, kaip žinote, jie keičia laivų pavadinimus, juos perkelia.
Bet amerikiečiai per pastaruosius metus gana agresyviai plėtojo kitus būdus. Jie susisiekia su bankais. Galima žinoti arba būti gana tikriems dėl finansinių operacijų, nes kiekvieną kartą, kai kas nors importuojama, kažkas turi sumokėti pinigus. Kažkuris bankas atlieka operaciją.
Taigi susisiekę su bankais jie gali sakyti: „Jūsų bankas daugiau nevykdys jokių sandorių JAV doleriais.“ Tai būtų didžiulė nelaimė. JAV gali imtis tokių grasinimų. Jie tai jau darė ir Kinijoje. Bet, žinoma, tada gali atsirasti kita finansinė įstaiga, kuri, pavyzdžiui, tik tuo užsiima, dėl to yra įsteigiama. Tada reikia kasti giliau (...)
Taigi taip, jūs teisi. Tai nuolat reikėtų tikrinti ir palaikyti. Bet, kita vertus, jeigu būtų taikomas 500 proc. tarifas visam importui, tai pakenktų visai tos šalies ekonomikai. Manau, kad tokia ir yra idėja, tiesa?
– Manote, kad tarifo tikslas ne tiek jį taikyti, kiek juo išgąsdinti, kad bendradarbiavimas su Rusija dėl naftos pasibaigtų net neprasidėjęs?
– Taip. Žinoma, turiu pasakyti, kad tai pakenktų ir daugeliui JAV bendrovių. Taip pat manau, kad L. Grahamas tai daro, nes tai vienaip ar kitaip patinka D. Trumpui.
Be to, kaip minėjau, rusai gali imtis tam tikrų atsakomųjų veiksmų. Jie gali daryti įvairius dalykus. Tokia yra realybė. Ar jie kažką darytų Baltijos šalyse? Aš nežinau. Jūs žinote.
– Neseniai buvo paskelbta, kad JAV Senatas jau šį mėnesį imsis sankcijų Rusijai paketo. Jeigu Senatas pritars ir D. Trumpas pritars, kaip manote, kada galėtume tikėtis realių rezultatų? Ir taip pat, ar tai galėtų paveikti Rusiją taip, kad ji nesiryžtų atakai prieš NATO, nes vis kalbama, kad Rusija rengiasi karui su NATO?
– Kaip greitai tai įsigaliotų, priklauso nuo to, kas parašyta įstatymo projekte. (...) Bet, jeigu bus nutrauktas tas naftos pirkimas, poveikio sulauktume per kelis mėnesius. Kaip minėjau, vienas naftos ekspertas iš Rusijos opozicijos paskaičiavo, kad per keletą metų poveikis siektų 15 proc. [Rusijos] biudžeto. Kiek pats paskaičiavau, mano nuomone, toks skaičiavimas pagrįstas. Žinoma, tai būtų ne visa jų nafta.
Taigi iš karto tai Rusijos nestabdytų, bet tai smarkiai sustabdytų srautą iš Vakarų Sibiro ir V. Putinas prieitų ribą, kai turi priimti sprendimą, ką ketina daryti.
Atsakymas į jūsų klausimą priklauso nuo to, ar V. Putinas norėtų pasiduoti kovoje dėl Ukrainos. Jei V. Putinui tai yra egzistencinė kova, jis turi įrodyti, kad kažkokiu būdu įgyja pranašumą, ir iš šios situacijos išeiti atrodydamas gerai, patikimai, kad Rusija būtų gerbiama kaip didžioji galybė ir jis galėtų grasinti kitoms šalims.
Jei jis to visiškai neatsisakys, tikriausiai eskaluos ir imsis veiksmų ne tik prieš ukrainiečius, bet ir prieš Vakarus. Tuomet yra daug variantų. Esu tikras, JAV senatoriai tai puikiai žino ir vienaip ar kitaip nori priversti jį derėtis.
Manau, kad ir D. Trumpas jau žino, kad V. Putinas nesiruošia derėtis, nebent atsidurs daug sunkesnėje padėtyje. [Iki tol] jis nesileis į derybas. Tai daug tikresnės derybos, daug sunkesnė pozicija.
Kalbant apie karą su NATO, daug kalbama apie įvairias idėjas, ką rusai gali veikti, pavyzdžiui, Baltijos jūroje. Aš dažnai sakydavau, kad tai gali būti susiję ne su Baltijos šalimis, o su parodymu amerikiečiams, kad „žiūrėkit, jeigu duosit ukrainiečiams ginklų, mes tą patį galime padaryti Atlanto vandenyne“. Tai gali būti ir tai.
Pastaruoju metu girdėjau Austrijos karo analitiko vertinimą. Jis mano, kad rusai tam tikru momentu bandys atgaivinti Krymo, kaip didelės lėktuvnešių bazės, koks jis anksčiau buvo, naudojimą, atgabenti ten savo laivus ir t. t., tačiau jiems reikia treniruotis.
Taigi Austrijos karo analitikas tą situaciją Baltijos šalyse, Baltijos jūroje vykstančius manevrus ir „žaidimus“, kuriuose jie turi mesti iššūkį NATO, mato kaip treniruotę tam, ką rusai norės daryti Kryme. Manau, kad tai įdomu, bet iš tiesų nežinau.
