Verslas

2019.01.06 19:41

40 valandų darbo savaitė nebepasiteisina. Metas pereiti prie 15

DELFI.lt 2019.01.06 19:41

Pakeliui į laisvalaikio visuomenę nutiko keistas dalykas. Kadaise buvo plačiai tikima, kad turtingose šalyse XX a. pirmoje pusėje įvykęs standartinės darbo savaitės sutrumpėjimas nuo 60 iki 40 valandų tęsis ir toliau. Kaip žinia, tai neįvyko. Oficiali darbo savaitė per kelis dešimtmečius smarkiai nesutrumpėjo. Vidutinis darbo laikas vienam namų ūkiui pailgėjo. Dauguma žmonių tiki, kad ankstesnės kartos turėjo daugiau laisvalaikio nei mes, rašo Anthony Veal „The Conversation“ portale. 

Bet ar tikrai taip turi būti?

Trumpesnės darbo valandos praeityje buvo laikoma esminiu ekonominio ir socialinio progreso rodikliu. Apie tai rašiau knygoje „Kas nutiko laisvalaikio visuomenei?“ („Whatever Happened to the Leisure Society?“).

Sprendžiant politikos ir pramonės klausimus, metas vėl apsvarstyti sutrumpintas darbo valandas.

Esama rimtų argumentų, palaikančių trumpesnės darbo savaitės idėją. Kai kurie iš jų ekonominiai. Kiti susiję su aplinkos tvarumu. Dar kiti – su teisingumu ir lygybe.

Paklauskime ekonomistų

1930 m. ekonomistas Johnas Maynardas Keynesas tikėjo, kad dėl technologinių pokyčių ir išaugusio produktyvumo 15 valandų darbo savaitė po kelių dešimtmečių taps ekonomine galimybe.

J. M. Keyneso biografas, ekonomikos istorikas Robertas Skidelsky šias prognozes peržiūrėjo savo 2012 m. knygoje „Kiek yra pakankamai?“ („How Much Is Enough?“). Jis pasiūlė daugelyje profesijų oficialiai nustatyti didžiausią darbo valandų skaičių, nemažinant nei produkcijos, nei darbo užmokesčio, ir šitaip ilgainiui įtvirtinti tvaresnę ekonomiką.

Taip mąsto ne jis vienas. Remiantis Naujosios ekonomikos fondo, Londone įsikūrusios ekspertų grupės, pranešimu, įprastos darbo savaitės sutrumpinimas iki 21 valandos padėtų spręsti įvairias tarpusavyje susijusias problemas: „Tai apima persidirbimą, nedarbą, per didelį vartojimą, anglies dvideginio emisiją, žemą gerbūvį, įvairaus pobūdžio nelygybę ir laiko trūkumą gyventi tvariai, rūpintis vienas kitu ir tiesiog mėgautis gyvenimu.“

Neseniai belgų istorikas Rutgeras Bregmanas 2017 m. bestseleryje „Utopija realistams“ („Utopia for Realists“) teigė, kad visiškai įmanoma iki 2030 m. – praėjus lygiai šimtui metų po J. M. Keyneso pranašystės – pasiekti 15 valandų darbo savaitę.

Platesnė motyvacija

Antroji ir trečioji feminizmo banga sutelkė dėmesį į moterų dalyvavimą darbo rinkoje, vienodą užmokestį už vienodą darbą, vaikų priežiūros paslaugas, vaiko priežiūros atostogas, lankstumą ir tai, kad vyrai turėtų apsiimti didesnę dalį neapmokamų buities darbų.

Neseniai tokios rašytojos kaip Nichole Marie Shippen, Cynthia Negrey ir Kathi Weeks pradėjo svarstyti, kad gyvenimo kokybė iš esmės pagerėtų, jei visiems be išimties būtų sutrumpintas darbo laikas.

Britų ekologas Jonathonas Porrittas 1984 m. knygoje „Matyti žaliai“ („Seeing Green“) laisvalaikio visuomenę įvardijo kaip „megafantaziją“. Daugelis aplinkosaugininkų jam pritarė. Kaip 1990 m. knygoje „Žalias politinis mąstymas“ („Green Political Thought“) pažymėjo Andrew Dobsonas, jie įvertino į vartotoją orientuotą, kenkiantį aplinkai, industrializuotą laisvalaikio pramonės pobūdį ir jame įžvelgė ateities anatemą žaliajam idealui – savarankiškai ir tvariai gamybai.

Tačiau aplinkosaugininkų ratuose pažiūros irgi keičiasi. Kanadietis Andersas Haydenas 1999 m. knygoje „Dalytis darbais, saugoti planetą“ („Sharing the Work, Sparing the Planet“) teigė, kad mažiau dirbdami suvartotume mažiau išteklių ir dėl to sumažėtų neigiamas poveikis aplinkai.

Kai kurie kritikai ir neomarksistai darbo trukmės mažinimą formalioje kapitalistinėje ekonomikoje regi kaip stimulą pakeisti ją iš pagrindų ar netgi paskubinti jos baigtį. Devintajame dešimtmetyje šią idėją pirmasis iškėlė prancūzų-austrų sociologas André Gorzas.

2000 m. išleistoje knygoje „Puikus naujas darbo pasaulis“ („The Brave New World of Work“) vokiečių sociologas Ulrichas Beckas ragina pradėti progresyvius judėjimus už „atvirkštinį darbo visuomenės modelį“, kuriame darbo trukmė formalioje ekonomikoje mažėtų. 2015 m. knygoje „Darbo mitologija“ („Mythology of Work“) britų sociologas Peteris Flemingas (dabar gyvenantis Australijoje) siūlo strategiją, pagal kurią būtų dirbama tris dienas per savaitę.

Sietle įsikūrusi organizacija „Take Back Your Time“ („Susigrąžink savo laiką“) tvirtina, kad „persidirbimo epidemija, perdėtas planavimas ir laiko badas“ kelia grėsmę „mūsų sveikatai, santykiams, bendruomenėms ir aplinkai“. Organizacija pasisako už mažiau metinių darbo valandų, propaguoja atostogas ir laisvadienius bei pabrėžia teisę atsisakyti dirbti viršvalandžius.

Nėra geresnio laiko už esamąjį

Nepaisant visų šių argumentų, kol kas perspektyva dirbti trumpiau – nesumažinant atlyginimų – neatrodo labai reali. Atlyginimai yra statiški. Darbdaviai darbuotojus spaudžia dirbti kuo daugiau valandų.

Australijoje paskutinė sėkminga darbo trukmės mažinimo akcija įgyvendinta prieš 35 metus, 1983 m., kai Australijos taikinimo ir arbitražo komisija patvirtino 38 valandų darbo savaitę. Šiuo metu darbo valandų trumpinimas nėra įtrauktas į profsąjungos, kurią susilpnino pastaraisiais dešimtmečiais sumažėjusi narystė, darbotvarkę.

Tačiau XX a. pradžioje profsąjungos taip pat nebuvo stiprios. Būta daug pasiteisinimų, kodėl nereikėtų mažinti darbo valandų skaičiaus, įskaitant Didžiąją depresiją ir dviejų pasaulinių karų sukeltus ekonominius nepriteklius.

Nedaug darbdavių palaikė sutrumpintą darbo savaitę. Dauguma pasipiktinę priešinosi profsąjungų bandymams įtvirtinti dešimties, o paskui aštuonių valandų per dieną, penkių dienų darbo savaitę.

Tarp retų išimčių buvo Williamas Heskethas Leveris (bendrovės „Lever Brothers“, vėliau tapusios „Unilever“, įkūrėjas) ir Henry Fordas, kurie suprato, kad ne tokia pavargusi darbo jėga tik padidintų produktyvumą. Dabar tokios šalys kaip Vokietija ir Danija įrodo, jog mažiau darbo valandų visiškai suderinama su ekonomine gerove.

Šį mėnesį Visuotinei žmogaus teisių deklaracijai sukanka 70 metų. Deklaracijos 24 straipsnyje teigiama: „Kiekvienas turi teisę į poilsį ir laisvalaikį, įskaitant pagrįstą darbo valandų apribojimą ir periodines apmokamas atostogas“. Visos Jungtinių Tautų narės, oficialiai patvirtinusios deklaraciją, laisvalaikį paskelbė žmogaus teise.

Dar ne taip seniai amžinas noras daugiau dykinėti ir mažiau dirbti buvo rimtai svarstomas pramonės ir socialinės pažangos klausimas. Ar dabar tepajėgiame skųstis dėl laiko stokos? O gal imkime ir iš tiesų ką nors pakeiskime?