Verslas

2019.01.06 17:45

Prieš „Maximos“ uždarymą – antplūdis: žmonės šluoja prekes, negaili ir šimtų eurų

Prie kasų – eilės. Ir jos vis ilgėja. Apie 9 valandą ryto jose rikiavosi maždaug po dešimt žmonių, apie vidurdienį – jau po trisdešimt. Apgultis? Taip, nes remontui uždaromoje Vilniaus „Akropolio Maximoje“ sekmadienį prasidėjo prekių išpardavimas. Tiesa, ne visų. Maisto produktams nuolaidų dar nėra, bet ir po keleto dienų bus.

Kokiuose „Maximos“ skyriuose tirščiausia žmonių? Ten, kur įvairios kūno priežiūros priemonės, buitinė chemija ir prekės kūdikiams bei vaikams. Ir, žinoma, kur higienos prekės bei tualetinis popierius.

Kone kiekviename vežimėlyje, besigrūdančiame prie kasų – tualetinio popieriaus bei popierinių rankšluosčių pakuotės, kai kuriuose – vien tik jos. Stebėtis, ko gero, nederėtų. Nes tai – gana brangios prekės. Tad kodėl jų neįsigijus kone perpus pigiau?

Važiavo iš Minsko

Kodėl tiek nedaug prekių, tik ryžiai, aliejus, dar šis tas? Net „neapsemia“ vežimėlio dugno?

„Nekalbėk“, – bakstelėjo vyras kaimynei eilėje. „Aš nieko nebijau, – atkirto Liudmila. – Yra kaip yra. Nieko čia nenuslėpsi.

Tiesiog mums daugiau negalima vežtis prekių per sieną, tik iki 20 kilogramų. Nesvarbu, kokios jos, ar maistas, ar pramoninės. Dedame visas ant svarstyklių ir viskas. Juk – muitų sąjungoje esame. Už kiekvieną papildomą kilogramą – 4 eurų mokestis. Neverta prisipirkti daugiau“.

Jiedu – iš Baltarusijos, Minsko. Ir specialiai pasiekė Vilnių dėl „Maximos“ nuolaidų? „Ne, ne, – patikino Liudmila. – Bet išvažiuodama internete peržiūrėjau ir jos bukletą. Pamačiau, kad geru laiku pataikėme“.

Galina, kaip ir jos bendrakeleivis, atvažiavo autobusu, specialiai į Vilnių baltarusius apsipirkti vežančiu „Shop Tour“ reisu. „Akropolis“, Gariūnai, „Ozas“ – tai vietos, kurios jau seniai baltarusių yra pamėgtos.

R. Danisevičiaus/lrytas.lt nuotr.

Ką perka vyrai

„Vasarą bus mano vestuvės. Pamaniau, kad labai gera proga parūpinti gėrimų – sulčių ir mineralinio vandens. Juk kone perpus pigiau. Akcija. Tad iš karto ir prisikroviau jų pilną vežimą. Sukrausiu giliai į spintą – testovi“, – pasidžiaugė Mantvydas. 

Vyrai – mandagūs, bet ir jiems alkūnėmis tenka pasistumdyti praėjimuose tarp lentynų, į kurias sukrautos automobiliams skirtos prekės bei įrankiai.

„Ko ieškau? Na, reikia mašinai akumuliatoriaus“, – burbtelėjo vyriškis ir nusisuko.

Kitas traukė pro šalį, į vežimą įsimetęs įrankių rinkinį ir kirvį. „Jau radau“, – pratarė trečias, laikęs rankose tepalų pakuotę.

Ketvirtas? Jis stūmė vežimaitį su elektriniais vargonais. „Dukrai nupirkau. Ji lanko muzikos mokyklą. Apsižiūrėjau internete. Vidutinė tokio instrumento kaina yra apie 80 eurų. O čia – didelė nuolaida“, – pasidžiaugė.

Vyrai zujo ties lentynomis ir ten, kur jiems skirtos prekės, pavyzdžiui, kojinės, batai, drabužiai. Apskritai dauguma jų tarp lentynų nardė nešini prekių sąrašais: ir suguldytais popieriuje, ir mobiliuosiuose telefonuose.

O kas rūpi moterims?

Lauros rankoje – mobilusis su prekių sąrašu, vežimėlyje – taurių pakuotės, indai, šluotos, patalynės užvalkalai. Ji paskaičiavo, kad be poros šimtų eurų pro kasą nepravažiuos. „Turėčiau daugiau laiko, dar daugiau prisipirkčiau“, – nusijuokė.

Ji su šeima iš Marijampolės į Vilnių vatvažiavo savaitgaliui. „Apsistojome netoli „Akropolio“, tad pasinaudojau proga ir susirašiau sąrašą. Vyras su dukra pasiliko manęs laukti, o aš suskubau į parduotuvę. Grįšiu ir trauksime namo“, – sakė Laura.

„Kone visos mano prekės – vaikams. Ir dar keletas indų, kurių norėjau. Sumokėjau už viską 220 eurų, bet tai – būtinybė. Nes vienas iš vaikų dar kūdikis. O tai reiškia, kad reikia daug sauskelnių, drėgnų servetėlių, maistelio. Viskas – kiekvienai dienai. Net ir kepimo popierius, aliuminio folija.

Nors ir buvau minimalų sąrašą sudariusi, nusižengiau jam – paėmiau ir kelis žaisliukus bei šį tą, ko neplanavau pirkti“, – kalbėjo Vida, jau atsiskaičiusi už prekes.  

Ji užsiminė, kad ketino į „Maximą“ važiuoti po pietų. Bet mažylis lyg specialiai pažadino 6 valandą ryto. Ir moteris 8 valandą jau buvo parduotuvėje. „Nesigailiu, – nusišypsojo Vida. – Nes eilėje tesugaišau 15 minučių. O po manęs jos tapo kone dvigubai ilgesnės“.

O štai dvi moterys, vilnietės, besirinkdamos prekes buvo gana akylos.

„Aštuntą valandą susitikome ir išvažiavome iš namų. Be jokių sąrašų kišenėse. Žinojome, ko kuriai reikia. Bet pastebėjome, kad prekių asortimentas nedidelis. Jei jau valikliai, tai vienos rūšies.

Tos prekės, kurios nuolat stovėdavo lentynose, dingusios. Likę ne pačios perkamiausios.

Pavyzdžiui, man reikėjo biologinio kraiko katinui, kurį galima supilti į tualetą. Jo nėra. Nebuvo ir ėdalo katinams, kurį visą laiką perku. Bet menka čia bėda, kitur nusipirksime“, – patirtimi pasidalino prekes į savo krepšius perkraunančios moterys.

Atsikėlė ankstokai ir nepasigailėjo

„Atsikėlėme septintą. Tai įprastas laikas. Todėl pirmiausia ir traukėme į „Maximą“. Nusipirkome, ką planavome. Užtat diena nebus sugadinta“, – pasidžiaugė Ema, kraudama prekes iš joms skirto vežimėlio į maišelius. Ji parduotuvės kasoje paliko 60 eurų, – už tokį kiekį pirkinių, kurių dauguma – buities prekės, įprastomis kainomis būtų paklojusi apie 100 eurų.

„Turėjome du sąrašus, vieną aš, kitą – žmona. Tad nereikėjo ilgai blaškytis po parduotuvę, – sakė užkalbintas vyras. – Pirkome tai, kas ilgiau gali pastovėti.

Buvo ir akcijų maistui, pavyzdžiui, miltams, cukrui, tai ir jų prisipirkome. O kitkas – tai kosmetika, batų tepalas, skalbimo priemonės. Žodžiu, krepšyje – kasdienybė“.