Ne kiekvienas privalo būti verslininkas ir rizikuoti, bet kiekvienas žmogus turėtų būti verslus. Tokios pozicijos laikosi kelionių organizatoriaus „Makalius“ įkūrėjas ir vadovas Rimvydas Širvinskas. Jis prisimena, kad pats verslauti pradėjo dar mokykloje ir tikina verslumo išmokęs būtent ten. Nors taip pat ir pripažįsta – pirmasis ir nesėkme pasibaigęs verslas šeimai kainavo.
LRT.lt tęsia interviu ciklą, kuriame žymius žmones kalbina apie asmeninius finansus, kur išlaidaujama, o kur ne, kaip planuojamos išlaidos.
– Kokią patirtį su pinigais iš vaikystės prisimenate? Galbūt pamenate pirmuosius kišenpinigius ar dovanotus pinigus ir kur juos išleidote?
– Kišenpinigių gaudavau kartą per savaitę. Tai būdavo, priklausomai nuo padėties šeimoje, arba 10, arba 20 litų per savaitę. Turėdavau pats mokytis kažkaip su jais tvarkytis.
Buvo klasės draugų, kurie pačią pirmą dieną prisipirkdavo niekučių, saldumynų ir išleisdavo visus pinigus. Kiti pasiskirstydavo po 2 litus iš tų 10 litų ir visoms penkioms dienoms užtekdavo.
Tai aš buvau tas antrasis variantas – pasiskirstydavau, kiek aš galiu kiekvieną dieną pasiimti, kad kiekvieną dieną galėčiau kažkuo pasidžiaugti mokykloje. Tai toks buvo pirmas susidūrimas su kišenpinigiais.
Kai jau gaudavau dovanų pinigais, labai galvodavau, ko aš noriu – ar kažkokio kompaktinių diskų grotuvo, ar MP3 grotuvo, kurie tuo metu išpopuliarėjo. Kažkaip taupydavau ir kaupdavau. Tikrai atsimenu, kad nebuvau švaistūnas ir labai atsakingai elgiausi su pinigais jau nuo vaikystės.
– Susidaro įspūdis, kad esate vis dėlto toks labiau planuojantis ir taupesnis žmogus. Ar nuo vaikystės tai pasikeitė?
– Palyginti su tuo, kas buvo vaikystėje... (juokiasi) Dabar sau tiesiog galiu daugiau leisti. Aišku, tikrai kartais pasileidžiu plaukus ir pametu galvą dėl kažko, galbūt vienu ar kitu metų laiku, turėdamas daugiau galimybių paišlaidauti, tą ir padarau. Bet kažkaip kuo toliau, tuo mažiau. Vis atsakingiau leidžiu pinigus ir į juos žiūriu. Nėra taip, kad juos kažkaip švaistyčiau.
Esu verslininkas, kuriam jaunam labai staiga pasisekė, tai ir klaidų buvau padaręs, ir iššvaistęs savo pirmuosius uždarbius bei didesnes gautas sumas.
Turbūt visko buvo. Vis tiek esu verslininkas, kuriam jaunam labai staiga pasisekė, tai ir klaidų buvau padaręs, ir iššvaistęs savo pirmuosius uždarbius bei didesnes gautas sumas, nes tuo metu nebuvau tokių pinigų akyse matęs. Aišku, su protu į viską žiūriu ir dabar jau to proto turiu daugiau, negu turėjau anksčiau.
Tikrai apie daug ką pagalvoju. Iki šiol stebiuosi kai kuriomis kainomis, pavyzdžiui, maisto kaina ar kokio nors kokteilio kaina, nuėjęs vakare į barą. Lyginu su kainomis užsienyje.
Bet ir negailiu kokybiškai kelionei, geram, kokybiškam, patogesniam skrydžiui. Jau nebežiūriu, kaip čia man nakvoti kokioje nors tarpinėje stotelėje oro uoste, galbūt ant suoliuko, kad daugiau sutaupyčiau. Tikrai atkreipiu dėmesį į tai, kas man šiuo metu brangiau – ar laikas, ar pinigai. Laikas šiuo metu man yra brangesnis, todėl savo patogumui pinigų skiriu tikrai daugiau.
– Atsimenu jūsų laidas, kelionių patarimus. Ar tai ir buvo jūsų pirmoji alga? Ar galbūt pirmuosius pinigus užsidirbote iš kažko kito? Ir kam išleidote pirmąjį atlyginimą?
– Verslavau, galiu pasakyti, dar gerokai prieš savo dabartinę veiklą. Atsimenu, iš pradžių mokykloje leidau laikraštį. Labai patikdavo rašyti visokius straipsnius. Rašydavau apie skandalus, vykstančius mūsų klasėje, visokiausių paskalų prisiklausydavau ir paskui viską surašydavau per savaitgalį prie savo tetos, tėčio sesers, kompiuterio, pas ją apsilankydamas, nes ji tuo metu turėjo spausdintuvą, o aš jo neturėjau.
Atsispausdindavau daugybę laikraščio kopijų, jas pardavinėdavau po 60 lito centų.
Tada labai staigiai baigėsi mano tetos spausdintuvo dažai. Aš už tuos laikraščius susirinkau nemažas sumas, nors jos iš tiesų buvo juokingos – dažai kainavo gal trigubai daugiau, nei surinkau pinigų už laikraščius.
Tai mano pirmasis verslas nepavyko, jis buvo vien išlaidos mano artimiesiems (juokiasi). Bet tai buvo pamoka, kad reikia skaičiuoti.
Po to atradau šalia savo namų vieną žaislų parduotuvę, kurioje buvo labai pigūs tuo metu populiarūs tarp moksleivių beibleidai. Tai tokie sukučiai, kurie „kaunasi“ tokiame plastikiniame ringe. Jie nauji kainuodavo labai daug, gal ir kokį pusšimtį litų, o tuo metu tai ir man, ir mano klasės, kiemo draugams buvo per daug.
Aš atradau parduotuvę, kuri iš Vokietijos, kur ši mada jau buvo pasibaigusi, tuos beibleidus po 1, 2, 3 litus pardavinėdavo. Tai aš nusipirkdavau, parduodavau su antkainiu ir uždirbti pinigai man buvo ne tiek uždarbis, kiek galimybė už juos sau nusipirkti beibleidų.
Tai verslumas galbūt atsirado tuo metu. Mano didelis pomėgis buvo cirkas. Aš lankiau cirko studiją, žongliruodavau ir atlikdavau magijos triukus. Ir tuo metu susiklostė taip, kad jau ne tik aš mokėdavau už tą būrelį, bet mes pradėjome uždirbti pinigų, važinėdami po darželius ir iš vaikų prašydami po simbolinį litą už mūsų 1–1,5 val. pasirodymą.
Tai mes ir pradžiugindavome vaikus (jų susirinkdavo labai daug), ir patys užsidirbdavome. Per dieną kartais ir po du pasirodymus surengdavome. Tai buvo mano pirmosios normalesnės pajamos, kurias taupydavau jau kelionėms, nes pirmosios kelionės prasidėjo mokyklos laikais.
– Užsiminėte, kad buvote praradęs nemažai pinigų. Tai suprantu, kad čia jau buvo iš to verslo, kuriuo dabar užsiimate?
– Ne praradęs turbūt, o iššvaistęs. Taip, tuomet, kai atsirado „Makaliaus“ veikla, kai atsirado verslas, uždaroji akcinė bendrovė ir verslas sekėsi pirmuosius kelerius metus, aš išsimokėjau didesnę sumą dividendais. Atsimenu, kad tai buvo kelios dešimtys tūkstančių litų.
Jie per metus išgaravo: visokiausi vakarėliai, ką panorėdavau, tą ir pirkdavau. Jei norėjau atsinaujinti savo nuomojamą būstą, įsigyti naujų baldų, viską pirkdavau, nes galėjau sau leisti, nes pinigų anksčiau neturėdavau.
Manau, kad tai man buvo labai gera pamoka. Anksčiau apie tai nekalbėdavau, dabar kalbu atvirai. Jaunam žmogui susidurti su pinigais, užklupusiais staiga, tikrai yra didelis iššūkis. Gera turėti pinigų, bet kaip juos tikslingai išleisti arba taupyti, nelabai mokėjau, nebuvau mokytas to.
Bet man užteko vieno karto, vieno pasišvaistymo gyvenime ir viskas pasibaigė. Supratau, kad taupyti reikia.
– Kai kalbate apie savo patirtis, matyti, kad turite verslumo gyslelę. Ar tai iš šeimos atėjęs dalykas?
– Aš manau, kad ne kiekvienas turi būti verslininkas, bet kiekvienas žmogus turėtų būti verslus.
Ne kiekvienas turi būti verslininkas, bet kiekvienas žmogus turėtų būti verslus.
Mano tėvai, kai buvau paauglys, moksleivis, studentas, neturėjo verslo, nebuvo verslininkai. Nemanau, kad aš gavau pamokų būtent iš jų, išskyrus tai, kad reikia taupyti, taupyti, taupyti, nes visi gyvenome gana sunkiai.
Bet tas verslumas... Nežinau, galbūt jis buvo pradėtas diegti dar mokykloje per ekonomikos pamokas.
Iš pradžių tikrai ilgą laiką galvojau, kad jos man visiškai nenaudingos, nes ten „moko visiškų nesąmonių“. Moko pardavinėti braškes ir pasiskaičiuoti, koks turi būti antkainis, kad apsimokėtų važiavimas iki turgaus.
Bet dabar supratau, kad tai yra tai, ko reikia moksleiviui, kad jis suprastų, iš ko viskas susideda. Tikrai ne kiekvienas turi būti verslininkas, rizikuoti, bet kiekvienas žmogus turėtų būti verslus, nes jis savo verslumu gali prisidėti prie įmonės ar įstaigos, kurioje dirba, sėkmės.
– Turint omenyje visas jūsų pamokas, patirties tikrai turite neeilinės. Kaip su asmeniniais finansais tvarkotės dabar?
– Galiu pasakyti, kad neturiu labai daug išlaidų. Banko programėlėje seku savo turimą biudžetą. Ten labai gražiai grafomis išskirstoma, kiek praėjusį mėnesį išleidau pramogoms, kelionėms, maistui ar kitoms išlaidoms.
Tuomet galiu peržiūrėti, ką galėčiau pakeisti ir kur galbūt galėčiau pataupyti, jeigu man to reikia ar šiuo metu, pavyzdžiui, planuoju kažkokį didesnį pirkinį. Pataupau, jeigu planuoju ir didesnes atostogas. Man ne tik pirkiniai, bet ir atostogos labai svarbu gyvenime.
Būstas buvo didžiausias mano gyvenimo pirkinys. Jį labai atsakingai tik po dešimties verslo metų nusprendžiau įsigyti tvirtai stovėdamas ant kojų. Įrenginėjant būstą buvo saugomas dokumentas, kuriame surašytos visos išlaidos iki paskutinio cento – kiek kainavo lipni juostelė ar dar kas nors, kad žinočiau, kiek galiu sau leisti.
Tikrai nesu didelis išlaidūnas. Pažiūrėjau, kad net drabužius pastarąjį kartą per pandemiją pirkau.
O šiaip nesu didelis išlaidūnas. Pažiūrėjau, kad net drabužius pastarąjį kartą per pandemiją, jos pradžioje, pirkau, net gėda pasidarė pagalvojus apie tai. Reikėtų gal atsinaujinti.
– Jūs labai daug keliaujate ir jūsų situacija gal kiek kitokia negu daugelio žmonių, nes jums keliavimas yra ir darbas, ir poilsis, ir gyvenimo būdas.
– Taip, bet tai nėra lengviau. Net ir sunkiau tai suderinti.
– Tą ir turiu omenyje – dažnai žmonėms, pavyzdžiui, kai jie vyksta atostogauti, įsijungia toks atostogų režimas – arba jie susiplanuoja tam biudžetą, arba tiesiog viską sau leidžia: išlaidų per daug neplanuoja, valgo kavinėse ir kt. Visai kas kita, kai kelionės yra darbas ar kai jos yra dažnos, kai norėdamas daugiau pamatyti, pradedi skaičiuoti, ką gali sau leisti. Kaip jūsų keliavimas keičia kasdienius finansus? Ar kelionėse kitaip planuojate savo biudžetą nei Lietuvoje?
– Turiu du kelionių tipus: arba aš važiuoju atostogų, arba aš važiuoju į komandiruotę, kur man yra apmokamos išlaidos. Žinokit, labiau taupau komandiruotėje. Nepaisant to, kad tai yra mano įmonė, tikrai labai gailiu pinigų. Nors jie nėra iš mano kišenės, bet vis tiek tarsi iš mano kišenės, nes tai yra mano įmonė.
Bet kai važiuoju atostogų, kaip ir turbūt daugelis žmonių, labiau atsipalaiduoju, daugiau sau leidžiu, nesuku taip galvos. Bet tai darau ne iki galo.
Daug kas, nuvykę atostogų, mėgsta pamesti galvą – ir nesąmonių kažkokių prisidirba, ir mažiau skaičiuoja, daugiau išleidžia, bet jie nesijaučia dėl to blogai. Tai turbūt viskas priklauso ir nuo žmogaus savijautos.
Aš galbūt pametu galvą atostogų metu išlaidaudamas, bet ne taip stipriai, nes tų kelionių ir atostogų turiu daugiau nei kiti. Nežinau, ar tai gerai, ar blogai.
Kartą Tunise sužinojau, kad man iki vienos vietos nuvažiuoti turėtų kainuoti maždaug 3 eurus, bet vairuotojas paprašė 5 eurų. Iš principo nevažiavau.
Pavyzdžiui, dabar prisiminiau ir net juokinga pasidarė – kartą Tunise sužinojau, kad man iki vienos vietos nuvažiuoti turėtų kainuoti maždaug 3 eurus, bet vairuotojas paprašė 5 eurų. Iš principo nevažiavau. Ėjau pėsčiomis. Taupiau visus eurus ir permokėti 2 eurų nenorėjau. Tai kartais man įsijungia ir „principo reikalas“, nes kartais nesinori permokėti be reikalo, kai žinai, kad kelionės ar kažko kito kaina visai kita.
– Kalbant ne tik apie keliones, bet ir tą kasdienį apsipirkimą: ar jūs iš tų žmonių, kurie vis dėlto bando gaudyti akcijas? Ar galbūt perkate tiesiog tai, ko reikia, ko norite, nežiūrėdamas akcijų?
– Taupau turbūt savo laiką ir džiaugiuosi turėdamas galimybę pirkti tai, ko man tuo metu reikia. Tikrai neieškau, kur yra pigiau.
Bet namuose yra tokia taisyklė – jeigu pamatai, kad ilgo galiojimo ar galiojimo neturintiems daiktams, pavyzdžiui, popieriniams rankšluosčiams, tualetiniam popieriui, šiukšlių maišams – visokiems tokiems dalykams yra specialus pasiūlymas, akcija, tai mes kad ir dešimt galime nusipirkti, kad kauptume ir ilgam turėtume. Bet manau, daug kas taip daro.
Tikrai nekeisčiau, pavyzdžiui, savo mėgstamo prekybos centro į kažkokį kitą vien tam, kad sutaupyčiau.
– Ar yra kažkoks išlaidavimas, kurio jūs, pavyzdžiui, nepateisinate? Galbūt esate pagavęs save spontaniškai išlaidaujant?
– Kažkodėl man į galvą šovė mano didžiausia klaida, kai aš nusipirkau metinį sporto klubo abonementą, nes neprisiverčiau savęs visus metus eiti sportuoti (juokiasi). Nuėjau gal mėnesį ar du, bet sumokėjau už metus, tai man tas vienas apsilankymas siaubingai brangus išėjo. Tai toks buvo mano spontaniškas sprendimas akcija pasinaudoti.
– Finansų ekspertai labai dažnai rekomenduoja turėti kelių mėnesių būtinųjų išlaidų fondą. Ar laikotės tokių rekomendacijų?
– Tikrai taip. Man pandemijos laikotarpis parodė, kad net ir labai gerai jausdamasis versle ir gyvenime negali nuspėti, kas gali būti ir kas gali tavęs laukti. Tikrai juodai dienai turiu pasiruošęs savo asmeninių santaupų ir labai skatinu kitus žmones, jeigu tik turi galimybę, kaupti ir turėti vadinamąją pagalvę. Aš pats dėl to ramiau jaučiuosi.
– Tai gal ir investuojate kažkur?
– Na, ne. Kadangi mano viena didelė investicija yra verslas ir visi pinigai, kurie yra laisvi, turėtų būti skirti jo plėtrai, kol kas dar neturiu galimybės atskirai investuoti. Savo asmenines lėšas kol kas turiu indėliuose.
– Interviu metu išsakėte mintį, kad ne kiekvienas privalo būti verslininkas, bet kiekvienas žmogus turėtų būti verslus. Gal tokiu atveju turite kažkokį patarimą ar rekomendaciją?
– Kiekvienas turėtų žinoti, kaip jis veikia, pavyzdžiui, įmonę, verslą, kuriame dirba. Galbūt tai nėra mano verslas, aš tiesiog esu darbuotojas, bet turėčiau suprasti, iš ko viskas susideda, iš ko mes gauname pajamų, kuo galiu būti naudingas, kokių idėjų galiu turėti, galbūt norėdamas prisidėti prie dar didesnės sėkmės, nes tai duos naudos visiems. Galbūt tai pasireikš didesniais atlyginimais, motyvacinėmis programomis ir pan. Tai turiu omenyje sakydamas, kad kiekvienas iš mūsų turime būti verslus.
Net ir asmeniniame gyvenime – išlaidų fiksavimas ar kt. – viskas yra labai panašu į verslą. Tu planuoji, kiek pinigų išleidi, kiek pinigų į biudžetą gausi. Visą tą verslumą galima perkelti į savo asmeninį gyvenimą.
