Iš pirmo žvilgsnio situacija Rusijos darbo rinkoje tiesiog atrodo nelogiška. Vakarų šalys Rusijai įvedė griežtas finansines ir technologines sankcijas, taikydamosi į įvairius ekonomikos sektorius, – nuo automobilių gamybos ir informacinių technologijų iki turizmo – ir stumdamos valstybę į recesiją.
Ši publikacija yra LRT.lt portalo partnerio „Radio Free Europe / Radio Liberty“ (RFE / RL) originalus kūrinys.
Tuo pat metu, protestuodamos prieš Maskvos invaziją į Ukrainą, iš šalies rinkos pasitraukė visa virtinė Vakarų įmonių, kuriose dirbo šimtai, o kai kuriais atvejais ir tūkstančiai Rusijos piliečių.
Nepaisant itin nepalankių ekonominių vėjų, nedarbo lygis Rusijoje gegužę nukrito iki žemiausio lygio po Sovietų sąjungos žlugimo – vos 3,9 procento. Tai yra gerokai žemiau Europos Sąjungos vidurkio ir tik vos vos daugiau už JAV, kur nedarbo lygis siekia 3,6 proc. Tame pačiame lygyje šis rodiklis išliko ir birželį.
Turint omenyje daugybę įrodymų, kad prezidento Vladimiro Putino valdomoje šalyje klastojami rinkimų rezultatai, iškraipomi COVID-19 duomenys ir slepiamas tikrasis karo Ukrainoje aukų skaičius, galima būtų daryti prielaidą, kad kalbant apie nedarbo lygį Rusijoje, nevertėtų pasitikėti oficialia statistika.
Ir nors vos keli ekspertai tiki, kad statistiniai Rusijos darbo rinkos rodikliai yra visiškai neginčijami, daugelis teigia, kad pagrindinis žemo nedarbo lygio paaiškinimas nėra abejotina statistika.
Jie tvirtina, kad tai yra mažėjančių demografinių tendencijų, Vyriausybės, kuri, siekdama suvaldyti politiškai rizikingą nedarbą, jau ne vienerius metus pirmenybę teikia darbo valandų ar atlyginimų, o ne darbo vietų, mažinimui, ir didelės patirties valdant ekonominius sukrėtimus, išdava.
Nemenką vaidmenį mažinant nedarbą vaidina ir masinis darbingo amžiaus žmonių pasitraukimas iš Rusijos po vasarį prasidėjusios invazijos į Ukrainą, imigrantai iš Vidurinės Azijos, užimantys didesnę dalį prastai apmokamų darbo vietų, ir auganti jaunų vyrų paklausa kare, kuris, kukliausiais Vakarų vertinimais, pareikalavo jau daugiau nei 15 000 Rusijos karių gyvybių.
Numatoma, kad rudenį, kai neliks sezoninių darbų žemės ūkyje, statybose ir turizmo sektoriuje bei dar skaudžiau pasijus sankcijų sukelta recesija, nedarbo lygis Rusijoje augs.
Tačiau prognozuojama, kad šiuos metus šalis baigs turėdama geresnius rodiklius šioje srityje nei daugelis Europos šalių, o ir kitais metais jie išliks pakankamai stabilūs, nes šios tendencijos tęsis.
„Faktas, kad Kremlius, darbdaviai ir žmonės yra pripratę prie ekonominių krizių, – RFE / RL sakė konsultacijų grupės „Macro-Advisory“ įkūrėjas Chrisas Weaferis. – Yra gerai išvystyta užimtumo ir socialinės paramos sistema, kuri vėl įsibėgėja ir palaiko žemą nedarbo lygį.“
Ištekliais turtinga Rusija per pirmąsias dvi V. Putino kadencijas 2000–2008 m. išgyveno didelį ekonominį pakilimą, kurį skatino aukštos pasaulinės naftos ir dujų kainos.
Nuo tada šalis patyrė keturis ekonominių neramumų laikotarpius, kuriuos sukėlė skirtingi veiksniai: 2008–2009 m. pasaulinė finansų krizė, pirmasis Vakarų sankcijų raundas dėl Rusijos agresijos prieš Ukrainą 2014 m., taip pat staigus energijos kainų kritimas; COVID-19 pandemija 2020 m. ir plataus masto invazija į Ukrainą šių metų vasario 24 d.
Su kiekvienu sukrėtimu Vyriausybė įgijo vis daugiau patirties sprendžiant problemas, kurios gali turėti politinių pasekmių, įskaitant nedarbą. Ch. Weaferio teigimu, Rusijos valdžios institucijos yra sutelkusios visą įmanomą dėmesį į darbo vietų išsaugojimą, idant būtų išlaikytas socialinis stabilumas, ypač atokiuose šalies miestuose, kuriuose dominuoja vienas darbdavys arba keletas įmonių.
„Kremlius visada bijojo nedarbo regionuose ir visada stengėsi apsaugoti darbo vietas ir subsidijuoti darbdavius“, – sakė jis.
Sankcijų sukeltas šokas
Po Maskvos invazijos į Ukrainą, Vakarų šalys iš esmės atribojo Rusiją nuo savo finansų rinkų ir technologijų sektorių – tai, bent iš pradžių, sutrikdė įmonių, kurių gamyba priklausė nuo žaliavų importo, veiklą.
Dėl Vakarų draudimo eksportuoti detales, Rusijos automobilių pramonė, kurioje dirba šimtai tūkstančių žmonių, įskaitant tiekimo įmonių darbuotojus, gegužę praktiškai sustojo – gamyba sumažėjo daugiau nei 90 procentų.
Rugpjūčio 15 d. duodamas interviu valstybiniam laikraščiui „Rossijskaja Gazeta“, darbo ministras Antonas Kotiakovas sakė, jog Vyriausybė nedelsdama ėmėsi veiksmų, kad padėtų naujų tiekėjų ieškančioms įmonėms, įskaitant skolų restruktūrizavimą, įmokų į biudžetą atidėjimą ir sektorių paramos programas.
Anot jo, nedarbo lygis priklausys nuo to, kaip greitai Rusijos įmonės ras alternatyvų Vakarų tiekiamoms prekėms ir Vakarų rinkoms.
Kaip teigė A. Kotiakovas, Vyriausybė subsidijuoja įmones, kad įdarbintų pažeidžiamus žmones, padeda perkelti darbuotojus iš sunkumų patiriančių įmonių į gerai besilaikančias bendroves, siūlo įvairias mokymo programas; kas savaitę federaliniu ir regioniniu lygiu vyksta darbo grupių susitikimai, kuriuose aptariama susidariusi padėtis.
„Tai yra rankinis [ekonomikos] valdymas, bet esant neapibrėžtumo komponentui, jis būtinas“, – teigė jis ir pridūrė, kad Vyriausybė įgijo patirties atidžiai stebėti sektorius ir regionus COVID krizės metu, kai taip pat buvo iškilusi didelio nedarbo grėsmė.
Tuo tarpu valstybė taip pat siekia suvaldyti daug vietos darbuotojų samdžiusių užsienio įmonių pasitraukimo padarinius, kad būtų užtikrintas minimalus darbo vietų praradimas. Ji sukūrė kliūtis, turėjusias atgrasyti šias bendroves nuo darbuotojų atleidimo, todėl daugelis, aiškindami, kad rūpinasi savo darbuotojais Rusijoje, net ir nutraukusios veiklą moka jiems atlyginimus.
Pavyzdžiui, „McDonald`s“, Rusijoje turėjusi 62 000 darbuotojų, pardavė savo verslą Sibiro verslininkui su sąlyga, kad naujasis savininkas išlaikys darbuotojus panašiomis sąlygomis mažiausiai dvejus metus.
„Jei „McDonald`s“ kada nors norės grįžti į Rusiją, ji bus šiltai sutikta ir sulauks pagalbos, nes pasitraukė išlaikydama padorumą, kas iš esmės reiškia, kad apsaugojo darbo vietas“, – sako Ch. Weaferis.
Anot jo, Rusijoje dirba net 10 milijonų migrantų, kitaip tariant, beveik kas aštuntas darbuotojas yra atvykęs iš kitos šalies.
Daugelis jų dirba statybos, transporto ir mažmeninės prekybos sektoriuose, kurie, traukiantis ekonomikai, neretai nukenčia labiausiai.
Įmonės-miestai
Rusijos invazija į Ukrainą iš darbo rinkos taip pat ir tuose regionuose, kur nedarbas paprastai yra aukščiausias, ištraukė dešimtis tūkstančių piliečių, daugiausia vyrų.
Anot bendrovės „Oxford Economics“ analitikės Tatjanos Orlovos, Rusijos ekonomikai būdingas netolygus nedarbo pasiskirstymas – miestų darbo rinkos paprastai yra stiprios, o regionuose, kaip antai Šiaurės Kaukaze, situacija kur kas liūdnesnė.
Rusijos ekonomikai taip pat būdingas didelis skaičius valstybinių ar valstybei palankių bendrovių ir daugybė vienos įmonės miestų, kurie daro įtaką užimtumo tendencijoms.
Apie 40 procentų rusų dirba valstybiniame sektoriuje, valstybinėse įmonėse ar privačiose bendrovėse, kurių savininkus sieja glaudūs ryšiai su Vyriausybe, – visi jie nenori mažinti darbuotojų skaičiaus net ir sunkmečiu. Tas pats pasakytina ir apie įmonių, kurios dominuoja „monomiestuose“, kur viena įmonė yra pagrindinis darbo vietų šaltinis, savininkus.
„Monomiestuose, kur stambiausias darbdavys yra didelė gamykla, jos savininkai gerai pagalvos prieš atleisdami darbuotojus. Jie gali sutrumpinti darbo valandas arba sumažinti atlyginimus, bet atleidimai jiems nėra priimtini“, – sakė T. Orlova.
Ch. Weaferio teigimu, pasibaigus krizei, darbdaviai turi atkurti ankstesnius ir kompensuoti prarastus atlyginimus.
„Visiems tokia sistema yra priimtina“, – sako jis.
Tačiau ne tik dėl Vyriausybės spaudimo privatūs savininkai nenoriai mažina darbuotojų skaičių – pagrindinis veiksnys yra kvalifikuotų darbuotojų trūkumas.
Kaip aiškino Ch. Weaferis, jei įmonė sunkiais laikais atleidžia kvalifikuotus darbuotojus, ekonomikai pakilus jai gali nebepavykti jų susigrąžinti.
„Rusijoje nėra nedarbo problemos, ten yra darbuotojų trūkumo, įgūdžių trūkumo problema“, – pridūrė jis.
