Daug metų kainos restoranuose Lietuvoje auga sparčiausiai visoje Europos Sąjungoje (ES), o už vakarienę ne namuose teks atseikėti ne ką mažiau nei savo kulinariniu paveldu garsėjančioje Pietų Europoje. Rankinio stabdžio užtraukti nepavyks ir šiais metais, o patys restoranai prognozuoja, kad kainos kils mažiausiai 10–15 proc.
Ar butas Vilniuje kainuoja tikrai pigiau negu Londone, o pas odontologą Varėnoje verta vykti, net jei gyveni Danijoje? Į šiuos klausimus LRT.lt žurnalistai ieškos atsakymo naujame projekte „Ar Lietuvoje brangu?“. Klausimas „Ar Lietuvoje brangu?“ bus užduotas ne tik prekybininkams ir paslaugų teikėjams, bet ir ekonomistams, svetur gyvenantiems lietuviams.
Jei mėgstate lankytis restoranuose, per pastarąjį dešimtmetį šis pomėgis turėjo patuštinti jūsų kišenes, nes kainos Lietuvos restoranuose augo sparčiausiai visoje ES – 47,6 proc., rodo „Eurostato“ duomenys.
Lietuvos užnugaryje rikiuojasi Estija (41,3 proc.), Vengrija (36,9 proc.) ir Čekija (31,7 proc.). O štai mažiausiu kainų restoranuose augimu galėjo džiaugtis gurmanai iš Graikijos (4,1 proc.), Kipro (5,3 proc.), Ispanijos (10,4 proc.), Italijos (12,3 proc.), ten kainos viešojo maitinimo įstaigose augo lėčiausiai.
Panašu, kad rankinio stabdžio restoranams Lietuvoje nepavyks užtraukti ir šiais metais. 2022 m. vasarį, lyginant su 2021 m. vasariu, kainos restoranuose per metus šoktelėjo bene daugiausia ES – dar 11,3 proc., nors 2021 m. vasarą restoranams įvestas lengvatinis 9 proc. PVM tarifas.
Taip pat skaitykite
Nors kainos į viršų Lietuvoje šuoliavo itin sparčiai, galime pasidžiaugti bent tuo, kad vakarienė restorane nėra pati brangiausia, o Lietuva rikiuojasi per vidurį. Skaičiuojama, kad vidutinio lygio restorane 3 patiekalų vakarienė 2 asmenims atsieis apie 40 eurų. Daugiausia tarp ES šalių už vakarienę teks pakloti Danijoje – 80 eurų ir Švedijoje – 78 eurus, o mažiausiai – Slovakijoje, Rumunijoje ir Bulgarijoje – po 30 eurų, rodo numbeo.com duomenys.
Tarp ne ES šalių didžiausios kainos Šveicarijoje, ten vakarienė dviem atsieis bent 98 eurus, ir Islandijoje – 89 eurus. Pigiausia vakarieniauti Šiaurės Makedonijoje – ten sumokėtumėte 16 eurų ir Kosove – 15 eurų.
Vis dėlto tikrąją situaciją parodo įperkamumo rodiklis. Vilniuje už vidutinį atlyginimą per mėnesį į restoraną kartu su pora galima nueiti 23 kartus, o tai vienas prasčiausių rezultatų tarp visų ES šalių. Daugiausia kartų į restoraną gali nužingsniuoti olandai, liuksemburgiečiai, airiai, prancūzai – daugiau nei 40 kartų.
Restoranai dirba su 7–10 proc. pelno marža
Viešojo maitinimo įstaigų asociacijos vadovas, žinomas virtuvės šefas Liutauras Čeprackas abejoja, ar Lietuvos restoranuose kainos didesnės negu kitų šalių panašaus lygio restoranuose.
„Didelis klausimas, ar turime aukštesnes kainas, sakyčiau, kad turime panašias kainas. Mes galime rasti ir labai pigių vietų, kur valgome nežinia ką ir naudojami patys pigiausi produktai, turime ir brangių restoranų, kur, lyginant su tokios pačios klasės restoranais užsienyje, pas mus kainos yra mažesnės“, – sako jis.
L. Čeprackas akcentuoja, kad kai kuriems kainos Lietuvos restoranuose gali pasirodyti panašios į tas, kurias matome užsienyje, mat didžiąją dalį produktų restoranams tenka gabentis iš užsienio.
„Pirkdami produktus užsienyje mes mokame daugiau negu tie patys vokiečiai, ispanai, italai. Mes dar turime susimokėti už atvežimą. Nesame didelė šalis, pardavimo apimtys nėra didelės ir tai kelia kainą. (...) Žiemą reikia pirkti daržovių, prieskoninių žolelių, pomidorų, agurkų. Žinoma, galėtume viską gaminti tik iš raugintų kopūstų, morkų, bulvių ir salierų, bet rezultatas nebūtų geras. Jautieną turime pirkti iš Argentinos, Urugvajaus, Australijos, Airijos, kur užauginama geresnė mėsa“, – aiškina L. Čeprackas.
Restoranas dirba su 7–10 proc. pelno marža, ji lengvai gali sumažėti dėl sugedusio šaldytuvo, kitų išlaidų. (...) Tokia gyvenimo realybė, mes prekiaujame juk ne lygintuvais.
L. Čeprackas
Jis nesutinka, kad restoranams išgyventi šiandien yra labai lengva, o didesnės kainos reiškia didelį pelną maitinimo įstaigoms. „Čia nėra jokio noro turėti didelius viršpelnius. Mes važiuojame pagal formulę: nuoma turi sudaryti 10–12 proc., darbo užmokestis – iki 35 proc., produktų savikaina – iki 35 proc. Viską sudėję pamatysime, kad restoranas dirba su 7–10 proc. pelno marža, ji lengvai gali sumažėti dėl sugedusio šaldytuvo, kitų išlaidų. (...) Tokia gyvenimo realybė, mes prekiaujame juk ne lygintuvais“, – aiškina virtuvės šefas.
„Kainos restoranuose yra tokios, kokios yra, ne todėl, kad restoranai bando uždirbti daugiau pinigų, o todėl, kad tiesiog taip bandoma išgyventi“, – priduria jis.
Virtuvės darbuotojui tenka mokėti daugiau negu Portugalijoje
L. Čeprackas aiškina, kad prie didesnių kainų restoranuose prisideda ir spartus atlyginimų augimas. Pavyzdžiui, rasti virtuvės darbuotoją restoranui už 750 eurų į rankas neįmanoma, žmonės nori gauti bent 900 eurų.
„Mūsų atlyginimų lygis yra netoli Vakarų valstybių lygio. Pavyzdžiui, skirtumo tarp virtuvės darbuotojo atlyginimo Portugalijoje ir Lietuvoje beveik nebeliko. Nebėra žmonių, kurie norėtų dirbti už minimumą, kurie dirbtų už 700 eurų. (...) Virtuvės šefo alga Lietuvoje į rankas prasideda nuo 1,2–1,4 tūkst. eurų, o virtuvėje Vilniuje rasti žmogų, kuris dirbtų už 750 eurų į rankas, neįmanoma. Štai vienas mano kolega grįžo iš Portugalijos, ten 2 „Michelin“ žvaigždžių restorane Lisabonoje paprasti virėjai į rankas gaudavo 850 eurų. Pas mus virtuvėje dirbantis žmogus mažiausiai nori gauti bent 900–950 eurų, o daugiau dirbantis – ir 1,2 tūkst. eurų“, – aiškina L. Čeprackas.
Esame kulinarinio kelio tobulėjimo pradžioje. Neturime senų tradicijų, jas sugriovė tie patys, kurie dabar vanoja per Ukrainą. Padėkokime rusams, kad esame nublokšti 70 metų atgal.
L. Čeprackas
Prie didesnių kainų prisideda ir mažas klientų skaičius. „Vokietijoje, Ispanijoje, Italijoje, JAV išleidžiamų pinigų kiekis restorane yra daug didesnis negu Lietuvoje. Lietuvis neturi tradicijos valgyti mieste nuolat, o Vakarų ir Pietų Europoje tai yra neatsiejama kultūros dalis. Kad kainos būtų mažesnės, turime turėti ir daugiau valgytojų“, – tikina restoranų atstovas.
Išties, lietuviai valgydami ne namuose išleidžia apie 3,7 proc. savo pajamų, o ispanai, graikai, airiai tam skiria daugiau nei 10 proc.
Kalbėdamas apie maisto kokybę restoranuose L. Čeprackas tikina, kad ji nenusileidžia ir senas restoranų tradicijas turinčioms šalims: „Lietuvoje yra tokių vietų, kur užsienyje jiems mažai kas gali prilygti. Tiek Vakaruose yra prastų restoranų, tiek pas mus. Tiek Vakaruose yra gerų vietų, tiek pas mus. Tik pas mus aukščiausios klasės restoranų yra mažiau, nes valgytojų turime mažiau. Esame kulinarinio kelio tobulėjimo pradžioje. Neturime senų tradicijų, jas sugriovė tie patys, kurie dabar vanoja per Ukrainą. Padėkokime rusams, kad esame nublokšti 70 metų atgal“, – dėsto L. Čeprackas.
Kainos gali šoktelėti dar 20 proc.
Banko „Luminor“ vyriausiasis ekonomistas Žygimantas Mauricas įsitikinęs, kad Lietuvos restoranuose kainos yra didelės.
„Brangu, nes įperkamumas beveik nedidėjo, kiek augo gyventojų pajamos, tiek augo ir kainos. (...) Vilniuje jau dabar brangiau pavalgyti negu Prahoje, Bratislavoje, Varšuvoje, Budapešte. Jau brangiau negu Rygoje, ko niekada nebūdavo, ir šiek tiek brangiau nei Taline“, – dėsto jis.
Nieko gero tikėtis Ž. Mauricas nesiūlo ir šiais metais: „Kainų augimas bus spartus, o jį sustabdyti gali tik krintanti paklausa. Todėl metinis restoranų kainų augimas gali siekti ir 15–20 proc. Pagal restoranų kainas Lietuvoje mes galbūt netgi pasieksime ES vidurkį.“
Kainos restoranuose, anot ekonomisto, sparčiai auga dėl kavinių pasitraukimo iš šešėlio, kylančio darbo užmokesčio ir mažos pasiūlos. Todėl kai kurie restoranai galbūt naudojasi proga ir didina kainas.
Galbūt Lietuvoje turime netgi restoranų kainų burbuliuką.
Ž. Mauricas
„Viena iš priežasčių yra kylantys darbo užmokesčiai, jie šiame sektoriuje sudaro didelę kaštų dalį. Galbūt ir iš šešėlio dalis verslų išėjo, todėl kainos kilo. Dar viena priežastis – išaugusi tokio tipo paslaugų paklausa ir per pastaruosius 2-ejus metus sumažėjusi pasiūla. Gyventojų pajamos per pandemiją augo, gyventojai nori ir gali skirti daugiau pinigų laisvalaikiui, o pasiūla netgi sumažėjo, todėl ir kainos augo. Tuo naudojasi restoranai ir kelia kainas. (...) Galbūt Lietuvoje turime netgi restoranų kainų burbuliuką“, – svarsto Ž. Mauricas.
Jo teigimu, nors kainos restoranuose augo sparčiai, kokybė nepagerėjo, todėl tai gali pakenkti šalies turizmui.
„Kainos yra pakilusios daug, o kokybė išliko panaši. Todėl kartais tas kainos ir kokybės santykis atrodo keistai. Net nekalbu apie Graikiją ir Portugaliją, kur yra daug pigiau negu Lietuvoje, o ir kokybė, drįsčiau teigti, – geresnė. Pavyzdžiui, Venecijoje gerame restorane pica kainuos mažiau negu Lietuvoje. Prancūzijoje kelių patiekalų vakarienė gali kainuoti apie 30 eurų žmogui, o Lietuvoje panašios kokybės atitikmuo kainuotų 70 eurų. Tai neabejotinai neigiamai atsilieps Lietuvai, jeigu kalbame apie turistų pritraukimą“, – mano ekonomistas.
Vis dėlto Ž. Mauricas pažymi, kad restoranų sektorius Lietuvos ekonomikai didelio poveikio nedaro: „Europoje esame antri pagal pridėtinės vertės iš restoranų sektoriaus sukūrimą vienam gyventojui, mus lenkia tik Rumunija.“
Restoranų atstovas: bankrotų bus
Lietuvos restoranų ir viešbučių asociacijos valdybos narys, virtuvės šefas Tomas Rimydis LRT.lt sako, kad geriausių restoranų segmente Lietuvos restoranų kainos vis dar atsilieka nuo Skandinavijos, Vakarų, nors kokybe jiems visiškai nenusileidžiame.
„Turime platų spektrą restoranų, kavinių, barų, kur galima rinktis pagal kišenę, poreikį, skonį. Kainodara yra plati. Jeigu kalbėtume apie aukščiausio lygio restoranus, tai Lietuvoje jų kaina tikrai dar nepasiekė Vakarų, Skandinavijos lygio, nors kokybe nenusileidžia“, – tikina T. Rimydis.
Jis pažymi, kad restoranai itin nenoriai kelia kainas, nes į tai jautriai reaguoja klientai, tačiau šiemet kainų augimo išvengti nepavyks.
„Kainų pokytis mūsų sektoriuje yra labai jautrus ir svečiai labai jautriai reaguoja. (...) Kiek procentų augs kainos, parodys laikas, bet mažiausiai 10–15 proc. šiais metais turėtų dar augti. Vien per kovo mėnesį mums produktai brango 16 proc., energetika – 34 proc., algos – dar 10–15 proc. Todėl sudėtinga nekelti kainų“, – aiškina T. Rimydis.
Jis taip pat pabrėžia, kad papildomų sunkumų restoranams kelia ir karas, dėl jo klientų srautai sumažėjo. „Viskas priklausys ir nuo geopolitinės situacijas, nes mūsų sektorius nėra būtiniausias. Karo metu galima ir nesilinksminti, atidėti šventes. Tai taip pat palies mūsų sektorių. Jį neigiamai paveiks ir maži turistų srautai, jie atsikurs tik 2024 m. Todėl laukia sunkūs šie ir kiti metai. (...) Šiais metais pamatysime ne vieną užsidarymą, bankroto atvejį“, – prognozuoja virtuvės šefas.
Belgams įpirkti patiekalus restorane lengviau
20 metų restoraną netoli Briuselio turinti lietuvė Ilona Svarevičiūtė sako, kad nors kainos Belgijoje esančiuose restoranuose ir aukštesnės negu Lietuvoje, vidutinis belgas sau gali leisti dažniau pasilepinti skaniu maistu mieste nei lietuvis.
„Manau, kad belgams pigiau valgyti restorane negu lietuviams, be to, belgai turi tradiciją eiti į miestą, o restoranai tampa bendravimo vieta“, – sako restorano savininkė.
Ji vardija, kad Belgijoje paprastame restorane suvalgyti porciją spagečių atsieis mažiausiai 20 eurų, kiek geresnio lygio restorane su vyno taure – 50 eurų. Dienos pietų kaina miestelyje prie Briuselio (Liedekerke) – 12 eurų, valgykloje dienos pietūs atsieis apie 9 eurus.
„Mūsų vidutinės klasės restorane spagečių kaina siekia 11 eurų, kepsnys kainuos 20 eurų, žuvis 18 eurų, vyno taurė 3,5 euro, puodelis kavos – 2,4 euro, alus gali kainuoti nuo 2,5 iki 16 eurų. Gaminame ir cepelinus, porcija kainuoja 10 eurų. Tačiau jų kainos nekeliame jau 5 metus“, – vardija I. Svarevičiūtė.
Jos teigimu, dėl augančių maisto, energetikos kainų tenka koreguoti ir patiekalų kainas, tačiau jų pokytis nėra didelis.
„Stengiamės ne kainas didinti, bet efektyvinti veiklą. Patiekalus keičiame atsižvelgdami į sezoniškumą, produktų kainas. Reikia pažymėti, kad svečiai į kainų pokyčius pernelyg nereaguoja. Jei vakarienė kainuoja 50 eurų, tai kainos padidėjimas iki 55 eurų didelių nepatogumų nesukelia“, – tikina I. Svarevičiūtė.
Kalbėdama apie restoranų sektoriuje dirbančių žmonių atlyginimus I. Svarevičiūtė pažymi, kad padavėjų valandinis atlyginimas į rankas Belgijoje siekia apie 11 eurų, o virtuvės šefas į rankas gauna apie 2 tūkst. eurų.
Už kilogramą cepelinų – 8,6 euro
Šiaurės Airijoje lietuvišką restoraną turintis Rolandas Narkevičius įsitikinęs, kad čia maistas pigesnis negu Lietuvoje, o ir žmonių atlyginimai didesni.
„Manau, kad pas mus tikrai pigiau, o porcijos didesnės. Pavyzdžiui, kepsnio kaina pas mus siekia 9 svarus (11 eurų), tačiau porcija daug didesnė negu Lietuvoje. Dienos pietūs kainuoja 5,5 svaro. Gaivusis gėrimas – 1,2 svaro, vynas – 3,2 svaro, lietuviškas alus – 3,5 svaro, 2 cepelinų porcija, kuri sveria apie 1 kilogramą, – 7,2 svaro, vėdarai – 5,5 svaro, naminiai koldūnai – 5,50 svaro.
Reikia pasakyti, kad pas mus dažniausiai lankosi lietuviai, todėl kainos čia šiek tiek mažesnės negu kituose restoranuose. Tačiau net ir airiškuose restoranuose kainos labai panašios į Lietuvos restoranų. Šiaurės Airijoje jautienos kepsnys įprastai kainuoja apie 17 eurų, o Lietuvoje už jį tektų sumokėti bent 15 eurų“, – vardija ir Lietuvoje į restoranus užsukantis R. Narkevičius.
Jo teigimu, žemas kainas Šiaurės Airijos restoranuose pavyksta išlaikyti dėl palankios mokestinės aplinkos viešojo maitinimo sektoriui.
„PVM nemokame visai, jeigu žmogus dirba 0,5 etato, tai nuo jo atlyginimo neskaičiuojami mokesčiai, nuo viso etato atlyginimo sumokame apie 20 proc. mokesčių. Maistui PVM yra 0 proc., o jis taikomas tik gėrimams ir saldumynams“, – vardija verslininkas.
Vis dėlto jis pažymi, kad dėl kainų augimo išlaikyti nuo pandemijos nekeltų kainų nepavyks ir artimiausiu metu jas teks kelti 15–20 proc.
