Verslas

2021.10.27 14:07

Su klientų agresija dėl galimybių paso susidurianti kavinės darbuotoja: ačiū, kad nenušovėt

LRT.lt2021.10.27 14:07

Su dalies galimybių paso neturinčių asmenų nepasitenkinimu ar agresija neretai tenka taikstytis paslaugų ir prekybos sektoriaus darbuotojams. Praėjusią savaitę pranešta apie pašautą „Rimi“ apsaugos darbuotoją, o šįkart patirtimi socialiniame tinkle „Facebook“ pasidalijo barista dirbanti mergina.

Ji pasakoja nuolat susidurianti su įtampa, kai nežino, kaip sureaguos galimybių paso paprašytas žmogus. „Ačiū, kad nenušovėt“, – rašo ji.

Pateikiame visą Lauros Blažytės įrašą (kalba netaisyta):

AČIŪ, KAD NENUŠOVĖT [long read]

[nepykit, bus keiksmažodžių, nes kitaip nebegaliu.

Aš dirbu barista. Dirbu, nes myliu kavą ir šitą darbą, ir dar plius turiu puikų vadovą. Bet pandemija pridėjo naujų pareigų prie šio darbo, tai GP tikrinimas bei užtikrinimas, kad visi dėvėtų kaukes ir pan. Iš viso hospitality dirbu beveik 3 metus, o 1,5 iš jų Covido fone (dirbau ne Lietuvoje, kur neturėjom labai stipraus lockdowno; tik paskutinius 2 mėn. dirbu LT), taigi su tom extra pareigom, kurios pridėjo extra nuovargio ir nusivylimo.

Taigi dirbu anądien sau patenkinta, viskas einasi gerai iki kol ateina pusamžiai vyras ir moteris. Paprašau GP, o vyras, labai didžiuodamasis savimi ir atstatęs krūtinę, atsako, kad turi tik vieną tarp jų abiejų. Sakau, kad jums irgi jo reikia. Sako, mes čia tik išsinešimui. Tradiciškai atsakau, kad ne aš sugalvojau taisykles. Iš pradžių atsako, kad „taip, taip, ne jūs kalta“. Ir ties tais žodžiais pradeda sklaidytis po kavinę ir sako: „Tai ką, aš sėdėt lauke galiu, o jei noriu pamyžt, tai jau negalima? Kur man tada, į kampą, myžt?“ Ir dar ten daugiau kažkokių nepatenkintų murmesių, bet toliau labai didžiuojasi savimi ir rodo savo galią.

Nieko jau nebesakiau. Moteris baksi jam alkūne, bet nesako nieko. Literaliai jaučiu, kad tuoj apsižliumbsiu. Vyras išeina, pabaigiu aptarnaut tą moterį ir jai išėjus apsiverkiu.

Stoviu back of house, žliumbiu ir sakau sau: Laura, raminkis, tu darbe, negali verkt. Praeina apie 10 min, grįžta ta pati moteris, užsisako dar vieną kavą, padarau jau šniurkščiodama nosim. Po kažkurio laiko vėl grįžta ir tas vyras. Sako, man draugė sakė, kad jūs blogai jaučiatės, čia gal aš kažką padariau. Laiko rankas prie krūtinės sudėjęs, sako, aš labai atsiprašau, aš dabar labai blogai jaučiuosi.

Galvoju, p***ui man, kad jūs blogai jaučiatės. Aš irgi blogai jaučiuosi. Anksčiau reikėjo galvot, prieš vaizduojant kietą ir šmaikštų.

Atsakau, kad viskas gerai ir nei jis pirmas, nei paskutinis. Nors nė velnio niekas nėra gerai.

Aš irgi blogai jaučiuosi, kai va tokie kaip jūs ateinat pas mane ir daužot žodžiais, o aš nieko negaliu jum padaryt. Aš negaliu jūsų fiziškai išstumt iš kavinės, aš negaliu pasakyt blogo žodžio, nes tai atsisuks ir prieš mane, ir prieš verslą. Viskas, ką aš galiu daryt, tai nuolankiai klausyt jūsų suknistų tiradų. Aš nekviečiau jūsų pas save. Man nereikia, kad pas mane į darbą atėjęs aiškintumėt, kaip man elgtis. Jūs galit daryt ir sakyt, ką norit, nes jūs tai didelis vyras, o aš tik mergaitė už baro, todėl jūs galit su manim elgtis kaip norit. Kas turi dėtis jūsų galvoj, kad jūs aptarnaujančiam personalui kalbėtumėt visokias nesąmones? Pasakykit tą patį savo dukrai ar sūnui. Aš jums nieko fakin blogo nepadariau ir nenusipelniau, kad taip su manim elgtumėtės.

Aš suprantu, kad jums, skaitantiems, čia gal ir neatrodo kažkas baisaus, kad tipo viskas okay, kad čia nereik imt į galvą ir pan. Bet ne, man jau nebe okay. Ir taip jau sutapo, kad tą dieną buvo mano breakpointas, nors tiek aš, tiek kolegės esam girdėjusios ir blogesnių dalykų. Mane užkniso ta įtampa, kai aš nežinau, kaip sureaguos GP paprašytas žmogus. Nes jo, už minimalų atlyginimą dirbanti barista yra tas žmogus, kuris kuria taisykles. Pati, matai, susigalvojau.

Ir aš žinau, kad per dieną nutinka milijonai daug blogesnių situacijų visiems, kurie turi dealint su tokiais žmonėm. Apsaugininkai, padavėjai, pardavėjai, vaistininkai, degalinių darbuotojai, etc.

Rašau dėl to, kad jaučiu žiauriai didelį apmaudą ir nusivylimą. Tiesiogine prasme svyra rankos. Ir taip visus šiuos 1,5 metų dirbant Covido fone. Aš niekaip negaliu suprasti, kaip kažkas gali sakyti visokius šlykščius dalykus žmonėms, kurie jiems teikia paslaugą. Man tikrai neišneša galva. Jūs b*** džiaukitės, kad jūs negulit reanimacijoj prijungtas prie DPV ir galit nueiti kavos ir sumuštinio į miestą, bet ne, jums būtinai reikia sušikti dieną tiems, kurie jums tuos dalykus ruošia.

Likusias 7 valandas visiems kitiems puikiems (be ironijos) klientams servinau raudonom ir perštinčiom akim. Nežinau, ką jie galvojo. Paverkiau dar grįžus namo ir kitą rytą užtinusi vėl keliavau darban, kur atėjęs kitas veikėjas man aiškino, kad „B****, vakar buvau sostinėj ir manęs trijose vietose niekur neprašė GP, tie, kas nori uždirbt, neprašinėja čia nesąmonių kaip jūs.“ Dar parėkė man: „Čia tavo darbas, jeigu aš nedaryčiau savo, negalėčiau šeimos išlaikyt!“ Jo, mano darbas ir aš jį atlieku pagal visus reikalavimus.

Ir aš visai suprantu tuos, kurie neprašo galimybių pasų, nors ir rizikuodami. Bet bent jau tada žinai, kad tavęs bliamba neaprėks koks suknistas marozas.

Rašau visą šitą reikalą dar ir dėl to, nes noriu palaikyti visus, kurie kiekvieną dieną susiduria su tokiom situacijom. Nes žinau, kaip visa tai užknisa. Nors mes jiems nieko blogo nepadarėm.

Bet aš turiu pasirinkimą ir barista galiu nedirbti. Nes turiu kitą darbą.

Bet ne visi turi pasirinkimą. Todėl prašau palaikymo ir gražių žodžių tiems, kurie jus aptarnauja. Nes fakin bloga nuo tų besisklaidančių ir savo tiesas įrodinėjančių. Ir gal tai tuoj baigsis…

Pabaigai, on the positive note – iš manęs tai jie kol kas tik pasityčioja ar apšaukia. O į kitus šauna.

Tai ačiū, kad dar nenušovėt.“

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt