Verslas

2021.10.05 21:50

„Nėra kam dirbti“: Romanovskis beda pirštu į kvalifikacijos problemą – neužtenka nupirkti stakles, žmogus turi sugebėti jomis dirbti

Rita Miliūtė, LRT TELEVIZIJOS laida „Dienos tema“, LRT.lt2021.10.05 21:50

Darbuotojų nerandantys verslininkai siūlo kartą ir visiems laikams išsiaiškinti, ką iš tikrųjų veikia nenorintys dirbti tūkstančiai registruotų bedarbių, ir kartu sako – reikia mažinti nekvalifikuotų žmonių problemą, taip pat būtina lengvinti imigrantų iš trečiųjų šalių įdarbinimą Lietuvoje. Situacija esą kasdien sudėtingėja – darbo jėgos stygius stabdo visų kitų darbą, ypač gamyboje. Bet profsąjungos kategoriškos – kol įmonės nepriims visų, kam per 50 metų, užsieniečių bangos neleisti.

„Dienos temoje“ – pokalbis su Andriumi Romanovskiu, Verslo konfederacijos prezidentu, taip pat Raimondu Tamošausku, Profesinių sąjungų konfederacijos valdybos nariu, ir Vytautu Šilinsku, socialinės apsaugos ir darbo viceministru.

– Pone A. Ramanovski, nebuvote tame susitikime, tačiau galite kalbėti apie Lietuvos darbo rinką. Dėl kokių priežasčių darbo rinkoje trūksta žmonių, jeigu jų tikrai trūksta?

A. Romanovskis: Jų trūksta, nes šie metai yra rekordiniai pagal darbdavių prašymus, registruotas laisvas darbo vietas. Užimtumo tarnyboje nėra buvę tokio skaičiaus – bene 60 tūkst. laisvų darbo vietų versle. Tai tik Užimtumo tarnyboje, o jeigu mes pažiūrėtume į situaciją apskritai, tai aš sakyčiau, kad dabar darbuotojas yra stipresnioji pusė, nes jis renkasi arba nesirenka darbdavio.

Dienos tema. Dėl darbuotojų trūkumo įvardija kvalifikacijos problemą: naivu, kad per savaitę žmogus galės atsistoti prie staklių ir jas valdyti

– Pone R. Tamošauskai, esate atlyginimų politikos kritikas. Ar maži atlyginimai yra pagrindinė priežastis, jūsų manymu, dėl ko žmonės nenori dirbti ir renkasi būti be darbo?

R. Tamošauskas: Šiek tiek netiksliai formuluojate – žmonės nori dirbti, dirba, renkasi darbus...

– Aš kalbu apie tuos, kurie nedirba.

R. Tamošauskas: Tie, kurie nedirba... Yra labai paradoksali situacija. Žinote, šiandien yra 85 tūkst. registruotų žmonių, kurie ieško darbo, kurių amžius yra 50 ir daugiau metų. Jei pridėtume tuos, kam virš 40, mes turime virš 100 tūkst. Tie žmonės man sako, kad mes siunčiame visur savo CV, siūlomės į bet kokį darbą, pasižiūri darbdavys, kad tau yra 50 metų ir daugiau, viskas, jokio atsakymo nėra. Ir tai nėra problema dėl mažų atlyginimų. Lietuvoje yra kitas dalykas. Mes esame intensyvios fizinės darbo jėgos šalis, kuri išnaudoja daugiau fizinio darbo jėgą negu patį žmogų kaip intelektualą, kuris dirbtų ir ką nors sukurtų. Darbdaviai kurdami tokias darbo vietas, kurios paremtos vien fizine darbo jėga, ir ieško žmonių, kurie būtų jaunesni, pajėgesni. Mes šiandien už darbo rinkos ribų turime palikti mažiausiai 100 tūkst. žmonių, kurie dirbtų ir kurie nori dirbti.

– Apie tuos 100 tūkst. kaip tik ir kalba. Kaip jūs galėtumėte paaiškinti, ar iš tikrųjų tie 100 tūkst. nedirbančių žmonių nedirba? Nes nedirba tiek, kiek maždaug gyvena Šiauliuose. Kaip taip galėtų būti? Iš ko tie žmonės gali gyventi?

R. Tamošauskas: Taip, aš sutinku, kad dalis žmonių turi vadinamuosius nelegalius darbus. Supraskite, šiandien siūlo 600–800 eurų atlyginimą. Žmogus, turintis rankas, sugebantis ką nors savo ūkyje nuveikti, galintis dažyti, tinkuoti, dar ką nors daryti, per savaitę nevargdamas gali uždirbti tuos 500. Aišku, jie bus neįskaityti, mokesčiai nesumokėti, bet palyginkite – tai mažiausiai 2 000 eurų pajamų per mėnesį. 600 eurų pasiūlymas ir dirbti 40 valandų per savaitę, važinėti kiekvieną dieną į darbą ir taip toliau... Taip, yra dalis tokių žmonių, bet aš susiduriu su dalimi žmonių, kurie šiandien norėtų dirbti ir turi pajėgumų dirbti, bet patenka į tą kategoriją, kur darbdaviams nebeįdomu. Klausimas, kodėl jie tokių žmonių neima į darbą.

– Viceministre, kokį jūs matote problemos sprendimą? Kas čia galėtų padėti, kad nedarbas būtų mažesnis, nedirbančių žmonių būtų mažiau?

V. Šilinskas: Turime 160 tūkst. registruotų bedarbių. Sutinku, kad ne visi ieško darbo ir dalis galbūt jau dirba, bet tikrai dar turime potencialo tuos žmones apmokyti, įtraukti ir grąžinti į darbo rinką. Kokią mes turime situaciją? Darbo vietų – taip, yra registruota nemažai, bet ne tiek daug, kaip minėjo. Yra registruota apie 23 tūkst. laisvų darbo vietų ir daugiau kaip pusės šių darbo vietų atlyginimas yra iki 800 eurų popieriuje, tai yra apie 560 eurų į rankas. Jeigu žmogui reikia pirkti autobuso bilietą, apie 6 eurus per dieną mokėti, tai vien transportui išeitų 240 eurų. Tad galima suprasti, kad maži atlyginimai kartais tikrai nemotyvuoja dirbti. Atlyginimas nėra vienintelis kriterijus, bet jis padeda susirasti darbuotojų. Šiuo metu turime apie 700 tūkst. darbingo amžiaus žmonių, išvykusių iš Lietuvos, jie yra išvykę į šalis, kur atlyginimas yra didesnis. Vakaruose minimali alga paprastai yra apie 1 500 eurų, šiandien mes su vidutiniu atlyginimu vos tiek pasiekiame. Kita problema, kad santykinai mažai įdarbiname neįgaliųjų. Apie 15 tūkst. neįgaliųjų ieško darbo ir jau yra gerų pavyzdžių, darbdaviai pradeda juos darbinti drąsiau, aktyviau. Skatinu tai daryti, nes statistika rodo, kad neįgalieji yra lojalesni darbuotojai. Jie vertina tai, kad darbdaviai į juos investuoja, ir ilgiau dirba tiems darbdaviams, tai atsiperka.

Taip pat reikia turėti omenyje, ką ir minėjo kolega, kad pas mus darbo jėgai yra intensyvi ekonominė santvarka. Studijos rodo, kad apie 20 proc. darbo vietų visiškai automatizuojama, o 40 proc. darbo vietų – iš dalies. Ilgą laiką mūsų verslas į automatizaciją investavo mažai, mažiau negu Europos Sąjungos vidurkis ir mažiau nei kaimynai. Čia atsiliekame, nes dažnai rėmėmės pigia darbo jėga. Matyt, laikas būtų investuoti daugiau ir tas darbo vietas, kurias galima automatizuoti, reikėtų automatizuoti, nes yra stipri koreliacija tarp valstybių, kurios naudoja daug automatizuoto darbo ir moka aukštus atlyginimus. Natūralu, kad jeigu žmogus naudodamasis staklėmis gali per valandą padaryti gerokai daugiau, tai jam galima mokėti daugiau negu žmogui, kuris dirba fiziškai ir kasa kastuvu.

Šiuo metu apie 40 proc. Užimtumo tarnyboje esančių žmonių yra be jokios kvalifikacijos. Mes turime švietimo spragų.

V. Šilinskas.

– Pone A. Romanovski, kokie galimi kontrargumentai iš verslo, jeigu jų yra?

A. Romanovskis: Kontrargumentai yra paprasti: neužtenka nupirkti stakles, žmogus turi sugebėti jomis dirbti. Problema yra ta, kad bene pusė žmonių yra nekvalifikuoti ir valstybė pagal investicijas į tų žmonių, kurie ieško darbo, aktyvias darbo priemones, yra bene paskutinė Europoje, kiek valstybė investuoja į galimybę žmonėms padėti susirasti darbą. Kvalifikacija yra didžiausias iššūkis. Aš nežinau tokių atvejų, kad žmogus 6 eurus mokėtų per dieną už bilietą, bet kai kurie žmonės atsisako net tame pačiame mieste važiuoti dirbti. Mes turime labai paprastą problemą ir turime ją pripažinti: daugmaž pusė žmonių, kurie yra Užimtumo tarnyboje, nėra darbo ieškotojai, jie yra socialinės problemos dalyviai, socialinės sistemos dalyviai, bet ne darbo rinkos dalyviai. Reikia pasakyti, kad dalis žmonių paprasčiausiai nėra tinkami, nėra pasiruošę, neturi noro, gebėjimų dalyvauti darbo rinkoje. O dėl atlyginimų kėlimo – Lietuva yra visiška rekordininkė pagal atlyginimų kilimą. Dar prieš 5 metus mes galėjome skųstis, kad Lietuvoje minimali alga mažiausia, o dabar mes minimaliu atlyginimu lygiuojamės į daugiausia mokančias šalis Europoje, ketvirtį geriausiai mokančių. Beje, tikriausiai nebuvo metų, kada minimalus atlyginimas nebūtų keliamas 10 procentų. Tad didžiausias iššūkis – kvalifikacija ir investavimas.

– Pone V. Šilinskai, ar sutinkate, kad valstybė per mažai investuoja į žmonių kvalifikacijos kėlimą? Dėl tų pusės žmonių, kurie, turbūt reikėtų sakyti, „dirba“ Užimtumo tarnyboje, nes neieško galimybių persikvalifikuoti arba įgyti kvalifikaciją, o tiktai gauna išmokas?

V. Šilinskas: Reikia pripažinti, kad valstybė ilgą laiką per mažai investavo į žmonių perkvalifikavimą. Šiuo metu apie 40 proc. Užimtumo tarnyboje esančių žmonių yra be jokios kvalifikacijos. Mes turime švietimo spragų. Turime įsivaizduoti, kad tie žmonės net nėra įgiję profesinio išsilavinimo. Ir taip, mes su jais šiandien turime dirbti ir mes planuojame Užimtumo rėmimo reformą, kad išplėstume aprėptį, kad dirbtume su tais žmonėmis ir grąžintume juos į darbo rinką. Mes turime didelį skaičių žmonių, kurie, aš pavadinčiau, ilgą laiką buvo užmiršti. Šiuo metu darbdaviai ir valstybė atsigręžia į tuos žmones, ir mes matome, kad turime sugrąžinti juos į darbo rinką. Bet kuo ilgiau jie buvo užmiršti, tuo sunkiau bus juos sugrąžinti, ir reikia tai pripažinti. Turime stengtis, aš nemanau, kad mes galime pasiduoti.

Žmonės man sako, kad mes siunčiame visur savo CV, siūlomės į bet kokį darbą, pasižiūri darbdavys, kad tau yra 50 metų ir daugiau, viskas, jokio atsakymo nėra.

R. Tamošauskas

– Ar Profesinių sąjungų konfederacija yra tarp, pavadinkime, konsultantų rengiant programas, stengiantis sudominti tuos žmones ir parengti juos darbo rinkai? Pone R. Tamošauskai?

R. Tamošauskas: Mes turime savo atstovų tiek Užimtumo tarnyboje, tiek visur kitur. Žinote, dalyvaujame, kiek galime, bet čia dabar yra šiek tiek kita dalis: verslas sako, kad tai ne mūsų problema, tegul valstybė suranda mums kvalifikuotų darbuotojų, tada mes galėsime mokėti daugiau, o šiandien jie visi yra bedarbiai. Bet kai šnekama apie kvalifikaciją, niekas nepasako, kokios kvalifikacijos reikia. Jeigu pažiūrėsite į dabartines darbo vietas, dauguma tų darbuotojų apmokomi nuo kelių valandų iki kelių savaičių, kad galėtų pradėti dirbti. Tai nėra ypatinga kvalifikacija, nes Lietuva yra pigios darbo jėgos šalis ir mes neturime kvalifikuotų darbo vietų, kur reikėtų 100 tūkst. žmonių. 100 tūkst. žmonių kaip tik reikia tose vietose, kur žmogus atėjęs gali šiandien pradėti dirbti. Bet kurios įmonės vadovas jums gali pasakyti, kad jam šiandien reikia 300 ar 500 gamybos operatorių. Paklauskite jo, kiek laiko reikia tokiam žmogui išmokyti, kad jis sėdėtų, dirbtų prie tų staklių. Pasakys – savaitę, prie sudėtingesnių – dvi savaites.

A. Romanovskis: Mes kalbame, kad šiuo metu transporto sektorius vilkikų vairuotojų gali įdarbinti 30 tūkst., o Užimtumo tarnyba sutiko, kad ji gali per metus paruošti vos keletą šimtų, nes tai yra kvalifikacijos klausimas: vairuotojo pažymėjimas, tam tikra kategorija, kiti dalykai. Sakymas, kad žmogus iš nekvalifikuoto per savaitę gali tapti kvalifikuotas... Nežinau, gal kai kuriuose sektoriuose, jeigu turi bazinį pasiruošimą. Bet didžioji dalis žmonių neturi jokios kvalifikacijos. Kaip gerbiamasis Vytautas minėjo, jie net neturi bazinio profesinio parengimo. Naivu tikėtis, kad per savaitę žmogus galės atsistoti prie staklių, kurios kainuoja milijonus eurų, ir jas valdyti.

– Tai koks atsakymas? Anksčiau ar vėliau bus padidintos norimų įsivežti darbuotojų iš trečiųjų šalių kvotos?

A. Romanovskis: Pažiūrėkime į kaimynines šalis... Lenkija tikriausiai yra geriausias pavyzdys ir kalbėjimas apie trečiųjų šalių darbuotojų įvežimą yra realybė.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt