Verslas

2021.08.14 15:04

Naujasis baltomis kopomis garsėjančios „Lifosos“ vadovas: Kėdainius apsimokėtų perkelti prie jūros

Vaida Kalinkaitė-Matuliauskienė, LRT.lt2021.08.14 15:04

Trąšas gaminančios bendrovės dažniausiai statomos uostuose, tačiau didžiausia Lietuvos trąšų gamintoja „Lifosa“ įsikūrusi vietoje, kurią būtų galima apibūdinti kaip priešingybę uostui, Lietuvos geografiniame centre. Visai neseniai bendrovės vadovo kėdę užėmęs Rimantas Proscevičius LRT.lt teigia, kad persikelti, pavyzdžiui, į Klaipėdą, įmonei apsimokėtų, tačiau iškart šypteli – Kėdainių jau neperkelsi.

Jau trečius metus iš eilės portalo LRT.lt žurnalistai ir fotografai vasarą iškeliauja į žurnalistinę ekspediciją „Aplink Lietuvą“. Šių įdomių kelionių metu atrandama unikalių žmonių ir išskirtinių jų istorijų, kūrybiškų verslų ir aukštyn kojomis apverstų gyvenimų, įspūdingų muziejų ir gamtos perlų. Visomis šiomis istorijomis dalijamės su skaitytojais portale LRT.lt! Žinote vietą ar žmones, kuriuos turėtų aplankyti mūsų komanda? Rašykite pasiūlymus el. pašto adresu pasidalink@lrt.lt!

1959 m. kovo mėnesį Kėdainių superfosfato fabriko direkcija pradėjo organizuoti statybą ir gamybinę veiklą. Po ketverių metų, 1963 m. sausio 18 d., pradėjo veikti viena 100 tūkst. tonų per metus pagaminanti sieros rūgšties gamybos linija. Tada buvo pagamintos pirmosios tonos sieros rūgšties. Taip prasidėjo bendrovės „Lifosa“ istorija.

Nors bendrovė veikia jau beveik šešis dešimtmečius, įdomu tai, kad per visą istoriją jai vadovavo vos keli vadovai. Visai neseniai, šių metų pavasarį, į šią kėdę sėdo Rimantas Proscevičius, jis pakeitė 23 metus bendrovei vadovavusį ir bene visą karjerą įmonėje praleidusį Joną Dastiką.

Vis dėlto daugeliui žmonių „Lifosa“ žinoma visai ne dėl to. Daugumai „Lifosa“, be jos gaminamų trąšų, labiau asocijuojasi su įmonės teritorijoje stūksančiais baltais kalnais.

Apie šiuos kalnus, dabartinę įmonės istoriją, dabartinę veiklą ir pokyčius postą palikus J. Dastikui LRT.lt pasakoja naujasis „Lifosos“ generalinis direktorius Rimantas Proscevičius.

Ant kai kurios produkcijos pakuočių „Lifosa“ neminima

Atvykus į „Lifosą“ iškart galima suprasti, kad tai – ne bet kokia įmonė. Pirmas dalykas, ką sužinome iš įmonės atstovų, – saugumo instruktažas apie tai, kaip reikėtų elgtis įmonės teritorijoje. Tik po to išgirstame įmonės istoriją.

1975–1988 m. bendrovė buvo rekonstruojama ir modernizuojama, kai kurie cechai uždaryti, jų vietoje pastatyti nauji. Visa bendrovės rekonstrukcija užbaigta 1988 m., pradėjo veikti naujas, modernus sieros rūgšties cechas, senasis uždarytas ir demontuotas.

1998 m. „Lifosa“ rekonstravo amofoso cechą ir pradėjo gaminti vertingesnes trąšas – diamonio fosfatą. Pastatytas naujas modernus 40 tūkst. tonų talpos produkcijos sandėlis. Sieros rūgšties gamybos metu išsiskirianti technologinė šiluma pradėta naudoti Kėdainių miesto objektams apšildyti.

2000 m. rekonstruotas sieros rūgšties cechas, bendrovė tapo didžiausia sieros rūgšties gamintoja Europoje. 2001 m. pradėti gaminti pašariniai fosfatai. Dar po metų bendrovės „Lifosa“ kontrolinį akcijų paketą įsigijo tarptautinė kompanija „EuroChem“. Pastarosios vienintelis akcininkas – Andrejus Melničenka.

Supažindinęs su įmonės istorija ir dabartine situacija R. Proscevičius pakviečia pasidairyti po bendrovės teritoriją. Čia direktorius papasakoja ne tik apie dabar veikiančius prietaisus, bet ir apie kitados buvusią ledo areną ir krepšinio aikštelę, kuriomis galėjo naudotis darbuotojai. Dabar šių vietų įmonėje jau nebelikę, o ir daugiau kaip 1 000 darbuotojų iš pažiūros nėra. Didžiąją dalį darbo perėmė specialios mašinos, jos į skirtingo dydžio maišus fasuoja trąšas.

Tiesa, ant daugelio maišų „Lifosos“ pavadinimo pirkėjai net nemato. Į dešimtis valstybių eksportuojamos trąšos fasuojamos į konkrečių užsakymus pateikusių bendrovių maišus. „Produktas mūsų, maišas – ne mūsų“, – paaiškina R. Proscevičius. Anot jo, „Lifosa“ kaip gamintojas nurodoma tik sertifikatuose, tačiau ant trąšų maišų puikuojasi kitų bendrovių, pirkusių trąšas, pavadinimai.

Baltieji fosfogipso kalnai nėra atviri visiems norintiems

Įžengus į angarą, kuriame sandėliuojama pagrindinė „Lifosos“ prekė – diamonio fosfatas, justi aitrokas kvapas. „Jaučiate, šiek tiek smirda?“ – teiraujasi direktorius. Kai pasiskundžiame, kad angaro kvapas kaip reikiant riečia nosį, direktorius nustemba. „Tikrai? Per tiek metų jau nebejaučiu“, – šypsosi jis.

Pora stabtelėjimų prie traukinio bėgių, kurie driekiasi įmonės teritorijoje, pervažų ir atsiduriame ten, kur, kaip pasakoja įmonės atstovai, neretai patekti nori ir vestuves švenčiantys jaunieji, – baltuose fosfogipso kalnuose. Būtent dėl šių kalnų bene labiausiai žinoma ir pati bendrovė.

Iš toli baltas smėlio kopas primenantys kalnai – antrinė žaliava, išgaunama gaminant fosforo rūgštį. Tai – vadinamasis fosfogipsas. Jis gali būti naudojamas kaip gipsas, tačiau tam reikėtų šią antrinę žaliavą dar kartą perdirbti. Kol kas tai – per brangu.

„Gamtinis gipsas kada nors baigsis. Šį gipsą naudotų cemento pramonė, kelių pramonė, bet jį reikia šiek tiek neutralizuoti, nes mes jo galutinai neišvalome, negalime išvežti tiesiai [kaip žaliavos]. Reikalingas papildomas perdirbimas, kad būtų galima panaudoti kaip pusfabrikatį“, – paaiškina R. Proscevičius.

Neišvalytas fosfogipsas jau naudojamas auginant grybus

Vadovo teigimu, naudoti galima ir neišvalytą fosfogipsą. Jis tinkamas žemei sodrinti, rekultivacijai. Tai ypač populiaru Afrikoje, tačiau Europoje fosfogipsas naudojamas retai, todėl dažniausiai yra sandėliuojamas.

„Mes dabar fosfogipsą pardavinėjame Kelmės rajone esančiam grybų ūkiui. Jie naudoja fosfogipsą grybų žemei kultūrinti. Tiksliai tų technologijų nežinau. Jiems parduodame beveik už dyką, simboliškai, kad jie galėtų tai daryti.

Taip pat bandėme daryti kelius, bandėme ieškoti retųjų metalų, nes čia yra uoliena. Apatitas yra balta uoliena, iš jos paimame reikalingas medžiagas ir ten yra retųjų metalų, 17 elementų. Dirbome su vokiečiais. Buvome nuėję iki projekto, kad jie iš mūsų to gipso galėtų pagaminti koncentratą, bet koją pakišo logistiniai kaštai ir iš to išėjo minusinis biznis“, – pasakoja R. Proscevičius.

Vis dėlto, direktoriaus teigimu, dabar bendrovės teritorijoje stūksantys kalnai čia dunksos dar kelis dešimtmečius – grybų žemei kultūrinti parduodami kiekiai yra maži, o perdirbimas kol kas kainuoja per brangiai.

„Jeigu pagaminame vieną toną fosforo rūgšties, tai gauname 4,7 tonos gipso. Kada nors čia viskas turėtų apsistatyti fabrikėliais, gal kas nors sugalvos gamybą. Per metus, gamindami 460 tūkst. tonų fosforo rūgšties, išgauname apie 2,5 mln. tonos gipso“, – sako R. Proscevičius.

Jis patikina – baltosios kopos aplinkai nekenksmingos. Kai kurios valstybės šią antrinę žaliavą netgi utilizuoja, pildamos į vandenynus.

Vis dėlto jas pamatyti iš arti ar tuo labiau jose nusifotografuoti leidžiama ne visiems. Apie tai plačiau R. Proscevičius papasakoja ir susėdus pokalbio.

– Vadovo pareigas pradėjote eiti visai neseniai. Koks buvo jūsų kelias iki tol?

– Savo karjerą pradėjau „Lifosoje“ 1987 m. Nuo 1987 m.dirbau aliuminio fluorido meistru. Paskui daugiau mechaninės krypties visos pareigos buvo: dirbau ūkio, transporto cecho viršininko pavaduotoju, mechanikos cecho viršininku, paskui – gamybos techninio aptarnavimo direktoriumi, dar vėliau – pavaduotoju, direktoriumi technikai.

Nuo 1998 m., kai jau buvo įvykusios privatizacijos ir restruktūrizacijos, pradėjau dirbti technikos direktoriumi. Juo dirbau iki šių metų gegužės 1 d., kai mūsų generalinis direktorius Jonas Dastikas pareiškė, kad išeina į pensiją. Buvo paskelbtas konkursas generalinio direktoriaus vietai užimti „Eurchem“ koncerne. Taip susidėliojo, kad man pavyko šioje vietoje pratęsti turbūt paskutinį savo karjeros etapą.

– Prieš jus vadovavęs Jonas Dastikas ilgai ėjo pareigas ir įmonėje dirbo iš esmės visą savo karjerą. Koks jausmas užimti tokio žmogaus pareigas?

– Matote, tuos 23 metus ėjome kartu, šalia. Man teko ir jį pavaduoti. Pradžia buvo tokia. Galvojau, kad viskas bus lengviau. Bet, pasirodo, kai užimi šią vietą, atsiranda ir viešųjų ryšių, socialinių klausimų, žmonės kreipiasi jau visai kitais klausimais, nei buvo prieš tai, kai ėjau technikos direktoriaus pareigas.

Bet visi darbai, vykdomi mūsų įmonėje, man yra žinomi, nėra nauji, tik į juos, žinoma, reikia giliau įnikti, juos analizuoti, yra strategijos, perspektyvos. Mes dirbdavome kolektyvinį darbą. Tas kolektyvizmas suteikia tam tikros vidinės ramybės pagrindą. Bet, kaip visada sakydavau ir savo generaliniam direktoriui – ateini pas generalinį direktorių ir visada išėjus būna ramiau. Dabar jau nebėra, pas ką užeiti.

– Ar jums pradėjus dirbti vadovu įmonėje įvyko pokyčių?

– Įmonėje pasikeitė valdymo struktūra. Įvyko pergrupavimas. Dabar taip pat vyksta atsinaujinimas. Pasikeitė akcininko struktūra, nes prie mūsų koncerno „Eurochem Group“ 27 tūkst. darbuotojų prisijungė dar 70 tūkst. darbuotojų. Tai lėmė personalo vadybos, rinkodaros, logistikos pakeitimų. Tai liečia ir mus.

Dabar vyksta toks peržiūrėjimas, atsinaujinimas visomis kryptimis – pradedant nuo personalo ir baigiant investicinių biudžetų pristatymu kitiems ir dar kitiems metams, strateginiu planavimu ir mūsų įmonės suinteresuotumu pateikti ką nors naujo ir inovatyvaus.

– Seniau dažnai tekdavo girdėti, kad darbas „Lifosoje“ yra sunkus ir netgi žalingas sveikatai, bet užtat atlyginimai yra labai geri. Kaip yra dabar?

– Mūsų atlyginimai jau nėra pačiame viršuje. Dar papuolame į didelių įmonių atlyginimų vidurkių penketuką ar dešimtuką, bet, paskutinėmis žiniomis, esame jau tik 13 ir 24 pagal apyvartą.

Atlyginimų klausimas aktualus šiuo laikotarpiu. Ypač informacinių technologijų, technologinio proceso, energetikos, kontrolinių matavimo prietaisų, automatikos specialistų. Visas šis protas, galima sakyti, tapo brangiau apmokamas, nors įmonės vidurkis, sakyčiau, yra geras.

Pagal rajoną mes lyderiaujame ir kiekvieną mėnesį į rajono biudžetą prieš mokesčius įnešame apie 2,5 mln. eurų, pavadinkime, apyvartą. Atlyginimų vidurkis šiuo metu siekia 2,6–2,7 tūkst. eurų popieriuje.

– Jūsų pagrindinė veikla – trąšos. Taip pat gaminate pašarus. Bet vis dėlto nemažai žmonių „Lifosą“ žino ir dėl įmonės teritorijoje stūksančių baltų kalnų. Gal galite plačiau papasakoti apie juos?

– Kaip žaliava pas mus ateina apatitas, fosforitas. Šios uolienos tiekiamos į fosforo rūgšties cechą, ten jos maišomos su sieros rūgštimi. Išeina tokia pulpa, mes ją išfiltruojame. Išgauname fosforo rūgštį ir likęs kietas produktas yra fosfogipsas.

Apie technologiją plačiai nepasakosiu, bet viena tona fosforo rūgšties sukuria 4,7 tonos fosfogipso. Jis išplaunamas iki 97 proc. grynumo. Tada transportavimo sistema jis tiekiamas į gipso laukus. Taip per metus gamindami 460 tūkst. tonų fosforo rūgšties pagaminame apie 2,5 mln. tonų fosfogipso.

Fosfogipsas yra antrinė žaliava, skirta perdirbti. Jos negalima traktuoti kaip šiukšlių, atliekų ar ko nors panašaus, nes iš jos galima gaminti. Bet dabar ekonominiai skaičiavimai ir analizė visame pasaulyje rodo, kad tik 5 proc. fosfogipso yra perdirbama.

Belgijoje yra mažas fabrikėlis, „Knauf“ (turbūt teko girdėti) gamyba. Jie perdirba šį fosfogipsą, bet ir tai daro ne 100 proc. Afrikos žemynas fosfogipsą meta į vandenyną. Lenkai taip pat jį sandėliuoja atvirose aikštelėse. Taip daro ir suomiai.

Perdirbimas nėra išvystytas. Tai – perspektyvi žaliava, produktas, iš kurio galima gaminti sieros rūgštį, išrinkti retuosius metalus, kaip iš uolienos, galima pasiimti kalcį. Būtų galima panaudoti kelių pramonėje, statybinio gipso įvairių produktų gamyboje. Bet šiuo metu gipsas, kaip gamtinė iškasena, yra daug pigesnis, negu kainuoja mums jį paruošti. Tokiu atveju turėtų būti koks nors rėmimas ar panašiai.

– Dabar tie kalnai, kiek tenka girdėti, daugiausia traukia vestuvininkus ir kitus norinčiuosius pasifotografuoti. Ar tai leidžiate? Ar tai saugu?

– Per pandemiją tai buvome uždraudę, dabar ši veikla nevystoma. Bet šiaip priimame, atvažiuoja žmonės. Tik norėčiau pasakyti, kad tai – ne plačiajai visuomenei, o artimesnei, pavyzdžiui, darbuotojams, kurie čia dirba, nes vis tiek ten važinėja sunkusis transportas. Jie veža vien 40 tonų krovinio. Vyksta ir technologinio proceso darbai. Be to, mūsų teritorijoje labai daug geležinkelių, pervažų.

Priimame nemokamai ekskursijas, kurias paprastai organizuoja mokytojai, chemijos studentai, visi suinteresuotieji. Bet tai – pažintinės ekskursijos. Kitų nelabai norėtume, nes per daug apsikrauname. Darome atviras šeimų dienas, kai darbuotojai atsiveda vaikus į savo darbo vietas, aprodo, vaikai susitinka su vadovybe.

Žodžiu, esame protingai atviri, paskelbti, kad „Lifosa“ tampa turizmo, lankymo centru, nenorėčiau. Vis dėlto čia vyksta technologinis procesas. Be to, ne visais metų laikais ten malonu vaikščioti. Rudeniop, kai palyja, ant tų kalnų paviršiaus susidaro tokia buzelė, fosfogipsas limpa prie kojų.

– Ir dėl žaliavų, ir dėl savo produkcijos bendradarbiaujate su daug pasaulio valstybių. Kaip jus, kaip įmonę, veikia įvairūs neramumai – tiek politiniai, tiek kiti, kurie įvyksta pasaulyje?

– Kad nepasakyčiau, kad mes ką nors tokio didesnio pajuntame. Gal nebent tik buvo kažkas Afrikoje, bet čia prieš kokių 15 metų. Vieną kartą buvo pasigauta, kad „Lifosa“ neva remia Vakarų Sacharos organizaciją, nes iš ten nupirkome žaliavų. Bet tai buvo nesusipratimas. Nejaučiame didesnio politinio [poveikio]. Nei iš Rusijos, nei iš Baltarusijos.

Sakykime, jeigu dabar paimtume Baltarusiją, tai logistinių problemų gali iškilti. Per ten daug atsivežame žaliavos, per ten eina tranzitas. Bet yra kitų variantų, galime apvažiuoti kitais keliais, jeigu kas iškiltų. Kol kas čia nieko nėra. Ramiai gyvename. Kaip gyvenome, taip ir gyvename.

– Bet su Baltarusija bendradarbiaujate?

– Iš Baltarusijos gauname kalkių ir kol kas didesnių strigimų neturime. Tiekimas vyksta. Taip pat iš Baltarusijos gauname apipurškimo produktų, kurie apsaugo mūsų trąšas nuo sulipimo.

– „Lifosa“ priklauso Rusijos koncernui. Kaip tai atsiliepia jūsų veiklai?

– Visiškai neatsiliepia. Dabar dalyvauju pasitarimuose dėl mūsų verslo gamybinės pusės. Niekada neteko girdėti, kad Lietuva kur nors minima. Iš Lietuvos pusės daugiau susidaro problemų, nei iš ten mes gauname. Bet aš tik apie verslo pusę kalbu, nelendu į jokią politiką, o tik apie tai, kas mus liečia.

Dėl verslo jokių problemų nekyla. Ir pinigai, ir atlyginimai, ir pavedimai – visas mūsų ūkis sukasi.

Tarp kitko, mes priklausome ne Rusijos, o Šveicarijos biurui. Tai atskiri padaliniai, bet taip, vyksta bendradarbiavimas, mus sieja pagrindinis akcininkas Andrejus Melničenka.

– Ar teko su juo bendrauti?

– Man – ne.

– Praėjusiais metais „Lifosos“ pelnas šiek tiek krito. Kas tai lėmė? Kas jums vis dėlto turi didžiausią įtaką? Jeigu pasauliniai įvykiai jūsų nelabai veikia, kas tuomet veikia jūsų pelną?

– Pasitaikė kainų žirklės. Žaliavų kainos kilo, krito produktų kainos, nors prieš tau turėjome labai geras kainas. Jos buvo paaugusios.

– Trąšos bendrąja prasme dažnai neatrodo patrauklus dalykas, ypač jauniems žmonėms. Kaip sekasi rasti darbuotojų? Ko labiausiai ieškote? Ar pavyksta prisikviesti jaunų darbuotojų?

– Dėl darbuotojų kol kas problemų neturime. Kai kurios pozicijos bręstančios. Reikia žiūrėti į priekį, mąstyti. Pavyzdžiui, skaitmenizacija. Pagal amžiaus vidurkį mūsų žmonės – 47,8 metų. Tai rodo, kad mums reikėtų atjauninti kolektyvą ir žengti skaitmenizacijos žingsnį.

Naujoms apskaitos sistemoms, analizei po truputį vis labiau reikalingas jaunesnės kartos žmonių požiūris. Senesnė, mūsų karta, prie kurios priskiriu ir save, mes mažiau analizuojame. Jaunimas daugiau analizuoja. Jie visais pjūviais viską pjausto.

Gamyboje reikia palaikyti ritmą. Vis tiek nuo tos trąšos viskas prasideda. Gali pjaustyti, daryti įvairiais pjūviais ataskaitas, bet, jeigu nėra pagaminta pradinio starto, gali skaičiuoti neskaičiavęs, tu nesuskaičiuosi.

Technologinio proceso užvedimas yra ten. Aišku, antroje vietoje iškart eina ekonomika. Jeigu procesas ekonomiškai nepagrįstas, nereikia ir daryti.

– Ar niekada nekilo mintis, kad vis dėlto tokį objektą, tokią gamyklą, reikėtų įkurti kur nors arčiau didesnio miesto, pavyzdžiui, Klaipėdos ar sostinės?

– Labai geras klausimas. Taip iškart atpigintume logistikos kaštus. Visos tokios gamyklos pasaulyje ir buvo statomos arčiau uosto, arčiau žaliavų tiekimo, nes kiekiai – milijoniniai. Be milijonų [kilogramų] trąšų gamykla – ne gamykla.

Žaliavų tiekimas laivais, baržomis ir produktų krovimas – nepalyginsi, kur gali autotransportu išvežti, o kur iškart laivą pakrovęs. Tada nereikalingas ir sandėliavimo ūkis. Žinoma, mes turime išvystę šią infrastruktūrą. Sandėliavimo ūkis sudaro buferį. Turėtume tada galimybę tiesiai iš gamybos su minimaliu sandėliavimo ūkiu perkrauti į laivus savo produktą. Bet Kėdainių juk neperkelsime prie jūros.

– Tai keltumėtės su visais Kėdainiais nebent?

– Taip, gerai pasakėte. Įmonėje dirba 1 020 darbuotojų. Jie maitina dar kokius keturis, tai jau 4 tūkstančiai. Tie 4 tūkstančiai pradeda funkcionuoti visuomenėje. Manau, kad kokiam ketvirtadaliui Kėdainių vis tiek ta „Lifosos“ įmonėlė turi įtakos. Bent aš taip galvočiau.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt